Nuotraukose matome dvi sraigių rūšis – šviesialūpė arba sodinė juostasraigė ir miškinė. Miškinė turi juodą juostelę prie angos, iš kurios išlenda, o sodinė – šviesią. Jos Lietuvoje gana paplitusios, tik užima šiek tiek skirtingas buveines, kurios kartais persidengia.
Moliuskų Lietuvoje yra daug rūšių. Nepalankiomis oro sąlygomis galima pamatyti sraigių, kurios užlipusios kažkur aukščiau ir tarsi sustingusios. Jos gali būti ir ant tvoros, ir ant medžio – kažkur aukščiau nuo žemės. Dažnai būna nejudrios.
Nuo žemės jos aukščiau užlipa dėl saugumo, nes yra daug gyvūnų, kurie sraigėmis minta – ežiai, kirstukai, lapės, kiaunės. Jas taip pat gali kažkas sumindyti.
Esant nepalankioms oro sąlygoms (naktys vis dar būna vėsios) sraigės suformuoja gleivių sluoksnį ir juo tarsi uždaro kiautą. Sudžiūvęs jis tampa apsauga. Taip jos taupo savo drėgmę, kai sausa, o jei palyja, jos atgyja ir vėl nusileidžia į žemę maitintis.
Jei palis ir nusistovės šilti orai, ant medžių jų matyti nebeturėtume. Net ir vynuoginės sraigės – didžiausios sraigės Lietuvoje – taip elgiasi.
Žiemą sraigės įlenda į gruntą. Tada jos pasigamina nebe gleivines, o kalkines „dureles“, kuriomis užsidaro kiautą ir pralaukia iki pavasario. Tuomet jos tas plokšteles numeta. Gamtoje kartais galima rasti tokių mažų „blynelių“.
Jeigu ir jūs pamatėte nepažįstamą paukštį, roplį, augalą ar grybą, siųskite nuotraukas redakcijai el. paštu grynas@grynas.lt ir gaukite atsakymą tiesiai iš gamtininko.