Tai – bitinė sprigė. Tai yra svetimžemis ir gana agresyvus invazinis augalas. Natūraliai jis kilęs iš Himalajų kalnų, bet XIX a. pradžioje anglų mokslininkas susidomėjo šiuo augalu ir pirmiausia jį parsigabeno į Angliją, kur jis išplito. XX a. pradžioje sprigė išplito ir visoje žemyninėje Europos dalyje.
Kadangi sprigė gana agresyviai ir intensyviai platina savo sėklas, ji greitai plinta ir ją jau aptinka visame Šiaurės pusrutulyje: ne tik Europoje ar Azijoje, bet ir Šiaurės Amerikoje. Augalas jau nukeliavęs ir už poliarinio rato, aptiktas net Naujojoje Zelandijoje.
Šiuo augalu susidomėta, nes jis aukštaūgis, išauga iki metro–dviejų aukščio, pakenčia pavėsį, bet gali augti ir saulėtoje vietoje. Jo stiebai aukšti, bamblėti, žiedai – susitelkę į žiedynus, gana stambūs, rožiniai, alyviniai, balsvi. Žiedų atspalvių yra įvairių.
Jie turi daug liaukučių, kurios išskiria lipnų, saldaus kvapo vabzdžius viliojantį nektarą. Jo vaisius yra ankštelė. Kai ji subręsta užtenka menkiausio prisilietimo: ar lietaus lašo, ar vabzdžio nutūpimo, vėjo, kad ji sprogtų ir sėklos iššaudytų, išsispraigytų į šalis. Nuo to ir kilęs lietuviškas pavadinimas sprigė.
Teigiama, kad iš žiedų galima gaminti uogienę, tačiau lapai pamaigius išskiria toksinus. Netirta, ar žmogui šis augalas yra nuodingas, bet gretimus augalus veikia neigiamai, užpavėsina, užkloja lapais ir šie nyksta.
Sprigė auga pamiškėse, upelių pakrantėse. Jas reikia naikinti, kaip ir lubinus, skinti puokštėms be gailesčio. Tačiau efektyviausias būdas – rauti su šaknimis ar pjauti kol neužsimezgusios jų sėklos.
Jeigu ir jūs pamatėte nepažįstamą paukštį, roplį, augalą ar grybą, siųskite nuotraukas redakcijai el. paštu grynas@grynas.lt ir gaukite atsakymą tiesiai iš gamtininko.
