Ne veltui šios upėse gyvenančios ešeržuvės pavadinimas – spjaudalinė (lot. toxotidae), o anglų kalboje jos pavadinimas skambėtų tiesiog „žuvis-lankininkas“. Dažniausiai ji dienas leidžia „šaudydama“ vandens čiurkšles į nusižiūrėtus nelaimėlius ir, beje, tai daro stebėtinai taikliai.
Stefanas Schusteris
Vienas iš žmogaus unikalumo požymių yra gebėjimas stipriai sviesti akmenis ar ietis į tolimus taikinius. Jis reikalauja tikslios judesių kontrolės. Tai būdinga ir spjaudalinėms.
Spjaudalinės nėra vienintelės žuvys, kurios maisto paieškai naudoja tam tikrus įrankius: pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno ilčiuotosios lūpažuvės moliuskų kriauklių traiškymui pasitelkia akmenis. Tačiau vienintelės spjaudalinės medžioklei naudoja reguliuojamą vandens srovę.
Spjaudalinės

Šios žuvys „šaudo“ į sausumoje gyvenančius gyvius, įskaitant vabzdžius, vorus ir net driežus. Juos nuo lapų ar šakų nukrečia į vandenį ir tai gali padaryti net iš 2 metrų atstumo.

Ankstesniais tyrimais nustatyta, kad spjaudalinės įsiurbia vandenį pro angelę, esančią tarp liežuvio bei burnos viršaus ir suformavusios cilindro formos „pistoletu“ iššvirkščia galingą srovę.

Naujausias tyrimas atskleidė, kad žuvys taip nutaiko šiuos purkštukus taip, jog vanduo prieš smūgį susitelktų į vieną tašką. Kitaip tarianti - tiesiai į taikinį.

„Vienas iš žmogaus unikalumo požymių yra gebėjimas stipriai sviesti akmenis ar ietis į tolimus taikinius, – teigia Bayreuth universiteto gyvūnų fiziologas ir šio tyrimo autorius Stefanas Schusteris, – Tai tikrai įspūdingas sugebėjimas, kuris reikalauja tikslios judesių kontrolės. Manoma, kad tai nulėmė mūsų smegenų, o kartu ir neuronų skaičiaus padidėjimą. Pažymėtina, kad tie patys argumentai, taip pat galėtų būti taikomi ir spjaudalinėms“.