Visiems, jau išbandžiusiems šių metų atostogų malonumus, į akis krito iki pat liepos buvusi ramybė. Net ir vakare prie laužo atzvimbdavo tik keletas uodų. Kitais metais vasaros viduryje uodai neleisdavo jaustis patogiai. Buvo galvojama, kad po ilgai trukusio lietingo periodo uodų pagausės. Tačiau lietaus vandenys susigėrė dirvon ir naujų balučių neužpildė, taigi vietų veistis uodams neatsirado.
Tiesa, nors ir baigėsi upinių mašalų, kasmet pavasarį užaugančių pietų Lietuvoje, Nemune, skraidymo laikas, tačiau jų tebėra visur. Vakarop prie ežerų jie pradeda veltis į plaukus, leidžiasi ant atvirų veido vietų. Maži, įkyrūs, agresyvus, jie nebijo šakelės mosavimo, juos sunku nubaidyti. Iš kur šie mašalai?
Jie tikrai ne iš pietų Lietuvos, o vietiniai, išsivystę čia pat, vandenyje, drėgname dirvožemyje. Priemonių jų gausai reguliuoti beveik nėra. Tačiau ar to reikia? Juk mašalai gyvena visai trumpai. Stojus sausiems, karštiems orams, jų tikrai taps mažiau.
Neskubėkime į miškus, dar palikime ramybėje žvėrių ir paukščių namus. Beje, dėl trikdymo žvėrys iš miškų vis dažniau patraukia į laukus, apsistoja pievose, krūmuose. Dabar dėl šių priežasčių jie daug intensyviau keliauja naktį, todėl, važiuodami tamsoje, būkime budrūs. Nežinia, kada į kelią išeis briedis, išbėgs šernai ar stirnos. Atsargumas apsaugos ir mus, ir gyvūnus.
