Šviesos ir žalumos veržimasis
Kokios šviesios gegužės dienos! Mėnesio vidury jų ilgis – apie 16 valandų. Net sunku įsivaizduoti, kad dabar jos net dvigubai ilgesnės už Kūčių dieną. Tačiau jų lėkimas, skubėjimas į šviesą jau nurimo, nes kasdien prisiduriame tik po minutę kitą. Iki Joninių, aukščiausio metų šviesos taško, dar bus laimėta valanda šviesos. Tačiau net ir dabar nedaug rasi žmonių, kurie kasdien regėtų visą šviesos ciklą: nuo gimimo iki tamsos.
Gamtoje šviesa dažniausiai net svarbesnė už šilumą ir drėgmę. Tai ji pažadina augalus, vabzdžius, o ypač – duoda startą paukščiams perėti. Gegužės pradžioje parskrenda paskutiniai sparnuočiai – volungės, žalvarniai, čiurliai, mėnesio viduryje – medšarkės ir raudongalvės sniegenos. Tuo metu sugrįžusių paukščių režimas labai paprastas – kuo skubiau susukti lizdus ir perėti. O sugrįžusieji ankstyvą pavasarį lizdus sukti pradėjo tik po mėnesio, kai dienos ilgis tapo jiems palankus.
Gegužėn gamta įžengė pasipuošusi dailiu žaliu nuometu – vakarinėje šalies dalyje miškai jau nepraregimi, švieži lapeliai skleidžiasi labai greitai. Pakėlęs akis į beržų viršūnes pamatai, kad jos jau visai kitokios nei vakar – tirštesnės, sunkesnės. Jeigu galėtume prisiminti, kokia buvo vakardienos lapų žaluma, pamatytume, kad šiandien ji kitokia. Rytoj ir vėl keisis – bus tamsesnė, brandesnė. Tokia yra paskutinio pavasario mėnesio dalia – paleisti į pasaulį, auginti, brandinti.
Gegutės pavasaris
Atrodo, net nepastebėjome, kaip atkarksėjo pavasario paukštis kovas, kaip linksmai ūksėjo balandis. O gegužė kukuoja eglelės viršūnėje ir žvalgosi po apylinkes. Taip jau išėjo, kad pavasario mėnesiai pavadinti paukščių vardais.
Gegužės mėnesio paukštis gegutė dažniausiai sugrįžta balandį: sakytum, jai labai svarbu pamatyti, kaip išauš gegužė. Iš tikro, gegutės sugrįžta vėlai ne dėl šio tikslo – jos minta tik gyvu maistu, dažniausiai vikšrais, todėl parskridusios anksčiau tiesiog neturėtų ką lesti. Dar svarbesnis jų reikalas – pasirūpinti būsimais palikuonimis, kuriuos galės auginti gegužę ir birželį perintys paukščiai giesmininkai.
Žinome, kad gegutės perėjimo būde neslypi joks pyktis ar veltėdystė: šio paukščio biologija lyg ir paaiškina, kodėl ji neperi pati. Beje, pasaulyje gegučių rūšių daug, ir ne visos jos yra lizdų parazitės. Tačiau mūsų gegutė kiaušinius deda retai, kas 4–5 dienos, todėl sudėti visą 5–6 kiaušinių dėtį užtruktų ilgai, gal net visą mėnesį. Galima neabejoti, kad tokie lizdai gamtoje būtų sunaikinami ir jauniklių niekada nesulauktume.
Šiandien sunku pasakyti, kodėl ši vienintelė mūsų faunos rūšis taip veisiasi. Nėra žinoma, kokiu būdu formavosi tokie biologijos bruožai. Tačiau dėl nedidelės gausos gegutės tikrai nepaveikia kitų paukščių populiacijų, jų nebūna mažiau. Paukščiai-gegužiukų auklėtojai per vasarą išperi 2–3 vadas, todėl vienos vados netektis (tuo metu jie peri ir augina svetimą jauniklį) nuostolių neatneša.
Daug kas klausia – kaip gegutė padeda kiaušinį į svetimą lizdą, kaip jame atsitupia? Iš tikro ji kiaušinį padeda ant žemės ir jį snape atneša į jau surastą kielės, kalviuko, kiauliukės, nendrinukės, startos ar kito paukščio lizdą. Įdomiausia yra tai, kad gegučių kiaušinių spalva nesiskiria nuo lizdo šeimininkų kiaušinių ir yra labai panašaus dydžio.
Tai, kad palyginti didelė gegutė deda labai mažus kiaušinukus, yra neabejotinas prisitaikymo prie sąlygų pavyzdys. Kiekviena gegutė deda tik tam tikros spalvos kiaušinius: margus, pilkšvus ar žydrus – priklauso, kokiai paukščių rūšiai juos palieka perėti.
Gegužiukas auga ilgai, savo tikrųjų tėvų jis niekada nepažįsta, iš jų jokios patirties neperima. Tačiau nuo to paukščio elgsena, įpročiai ir balsas nesikeičia. Žinome, kad kiekvieną pavasarį mus kukavimu pasveikins gegutė, mes pažvanginsime pinigėlius ir, jos palaiminti, visus metus būsime turtingi.
Didieji gamtos mokslai
Didelė gyvūnų dalis – visi bestuburiai ir daugelis stuburinių – gimsta ar ritasi iš kiaušinių visiškai susiformavę. Jie niekada nemato savo tėvų, negali augti jų auklėjami, visa, ko reikia gyvenant, jie gauna gimdami.
Tačiau nemažai paukščių, žvėrių jauniklių mokosi iš tėvų. Lizde esantys paukščiukai kovoja už savo teises, už maisto trupinį. Palikę lizdą paukščiukai neretai kurį laiką maitinami tėvų, o gandrų, plėšriųjų paukščių vaikams medžioti tenka mokytis iš suaugusiųjų.
Sudėtingi žvėrių jauniklių mokslai – jie trunka ilgai, iš pradžių atrodo labiau panašūs į žaidimus. Tačiau vilkų, lapių, lūšių jaunikliai žaisdami mokosi medžioti, o kanopinių žvėrių mažyliai – pasprukti nuo medžiotojų.
Gegužės mėnesį iš urvų jau išlenda lapiukai – tamsiais kailiukais, plonomis uodegytėmis jie nelabai panašūs į suaugusią lapę. Šiuo metu ir jų motina lapė yra gerokai nušiurusi, nuo medžioklės po miškus ir pievas pavargusi. Tačiau atnešusi lapiukams maisto visada su jais pažaidžia, leidžia gaudyti savo uodegą. Na, o daugiausiai laiko lapiukai praleidžia žaisdami patys: jie ritinėjasi, pasislėpę už žolių kupstų tyko vienas kito, puldinėja iš pasalų. Dabar tai – žaidimas, tačiau nuo vasaros vidurio tik taip bus galima prasimanyti maisto.
