Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus kinologų grupę šiuo metu sudaro trys kinologai: vyresnysis patrulis Kęstutis Mineikis, patrulis Rimantas Tabokas ir specialistas Arūnas Petraitis.
Jie ne tik kasdien dirba su keturkojais augintiniais, bet ir gyvena su jais, mat visų šunys nuosavi. Policija juos naudoja pagal panaudos sutartį.
Visi trys kinologai dirba su vokiečių aviganiais – Gizmou, Gizmou sūnumi Lordu ir Vėtra. Bando dresuoti dar vieną – spanielį – mokyti ieškoti narkotikų, nes mažesniam šuniui toks darbas būtų lengvesnis. Bet ar pavyks ilgaausiui padaryti karjerą policijoje, kol kas dar nežinia.
Paprašyti papasakoti apie kinologo darbo dieną pareigūnai iš karto prisipažino, kad jos viena į kitą nepanašios: būna dienų, kai visai netenka vykti pagal iškvietimus, o būna, kad vos spėja grįžti, ir vėl tenka važiuoti. Taigi, anot panevėžiečių, populiariame televizijos seriale „Komisaras Reksas“ vaizduojama tik nedidelė dalelė tikrovės, o daugiausia, jų tvirtinimu, – pasakos.
„Jei tokių šunų būtų, nereikėtų ano pastato, – linksmai mosteli galva į Tulpių gatvės 60-uoju numeriu pažymėtą Apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą K. Mineikis. – Užtektų ir K. Binkio g. 14 (ten įsikūrę panevėžiečiai kinologai, – aut. past.).“
Nusipelnę tarnyboje
Panevėžio policijos pareigūnų šunys yra ne kartą pasižymėję. Ir ne tik kinologų varžybose, nors jose laimėta nemažai prizų. Vos prieš kelias dienas keturkojai pareigūnai dalyvavo Panevėžyje įvykdytos dvigubos žmogžudystės aukų paieškose. O šį pavasarį tiek Lordas, tiek Gizmou buvo paskelbę tikrą karą parduotuvių vagims. Tačiau pareigūnai kuklinasi: pasak jų, tiesiog buvę palankios sąlygos sučiupti žaibiškų apiplėšimų autorius – naktis, nedidelis atstumas, ką tik po lietaus, kai nuplauti visi kiti pėdsakai.
Vis dėlto kinologai pripažįsta, kad pėdsekystė – sudėtingas dalykas. Niekada negali žinoti, kaip šuo supras pėdsakus. Atliekant kitas užduotis šuo,kaip sako specialistai užvedamas ant kelio – pavyzdžiui, ieškant narkotikų vis duodama pauostyti svaigalais kvepiančios medžiagos, ieškant daikto, imituojama, kad dedamas daiktas, ir pan. O sekimas šviežiais nusikaltėlio pėdsakais – tai jau nepaprastų įgūdžių reikalaujantis darbas.
Šunys yra ieškoję ir pasiklydusių žmonių. Pasak pareigūnų, prasidėjus grybavimo, uogavimo sezonui tai tampa gana įprastu dalyku.
Kiekvienas – specialistas
K. Mineikis kinologu policijoje dirba jau aštuoniolika metų, R. Tabokas – šešiolika su trupučiu, A. Petraitis – apie trejetą metų.
„Kiekvienas savaip atėjome į šią profesiją“, – sako R. Tabokas, pats prisipažįstantis, jog „kažkaip savaime išėjo“ tapti kinologu. O štai jo kolega K. Mineikis šį darbą dirbo dar sovietinėje armijoje, grįžęs nusprendė profesijos nebekeisti.
Tapti kinologu nėra taip paprasta – tenka išmanyti dresavimą, mokėti dirbti su šunimis. Keturkojams irgi nelengva: perėję mokymų kursą šunys privalo... laikyti egzaminus.
Pėdsekystės, daikto ir žmogaus paieškos, riaušių malšinimo mokomi visi policijos tarnybiniai šunys. Tačiau kiekvienas jų dar turi ir savo specializaciją. Gizmou ir Lordo – narkotikų paieška (Lordas tik šiemet paruoštas tokiai paieškai, išlaikė egzaminus), Vėtros – mirusiųjų kūnų. Laimė, sako kinologai, tokių radinių nebūna daug.
Į garažą nepastatysi...
Tarp šeimininko ir tarnybinio šuns turi būti glaudus ryšys: pareigūnas turi suprasti šuns reakciją, šuo taip pat jaučia pareigūno nuotaikas. Pasak R. Taboko, jei per treniruotes pareigūnas šeimininkas ima nervintis, šuo nebedirba.
„Kokia čia draugystė, jei viena ranka glostai, kita – baudi“, – juokavo vyrai, paklausti, ar yra skirtumas tarp įprasto augintinio, šeimos draugo, ir tarnybinio šuns, kuris gyvena namuose. Jų manymu, tai daugiau gyvenimo būdas ir jiems, ir šunims.
Tačiau išvesti fotografuotis vilkšuniai vis tiek meiliai glaustėsi apie šeimininkus, Lordas voliojosi žolėje, bandė žaisti.
K. Mineikis prisipažino, kad pats gal norėtų turėti ir daugiau šunų, tačiau nėra sąlygų jų laikyti. Jis pats Gizmou laiko namuose, R. Tabokas Lordą – kol kas darbe, bet greitai irgi parsiveš į namus. Pareigūnams laikyti šunis namuose daug paprasčiau: turint laisvesnę minutę galima juos dresuoti, be to, laisvu nuo tarnybos metu nėra būtinybės važinėti į darbą prižiūrėti ir šerti šunų.
K. Mineikis juokauja: kinologų darbas įdomus, tik atostogos – ne atostogos, nes partneris visada kartu. „Čia ne mašina – į garažą nepastatysi ir po mėnesio nepasiimsi“, – sako jis.
Bent jau dėl ėdalo augintiniams problemų nekyla. Anksčiau pareigūnai gaudavo lėšų jam pirkti, o dabar – ėdalo davinį. „Dėl to niekada nekildavo problemų“, – patikina K. Mineikis.
Nors Panevėžio apskrities kinologai dirba kiek prastesnėmis sąlygomis nei jų kolegos kituose miestuose. Tai bene labiausiai susiję su geografine Panevėžio padėtimi: nesame nei Šengeno zonoje, nei pasienyje, tad Europos Sąjungos paramos negalime nė tikėtis. Vis dėlto padėtis pamažu keičiasi į gera: panevėžiečiai kinologai prisimena metą, kai darbe tekdavo važinėti ir nuosavais automobiliais.
Iš šimto – vienas
Pasak K. Mineikio, nesudėtinga dresuoti šunis – tik tam reikia laiko. Svarbiausia, kad pats gyvūnas turėtų reikiamų savybių.
Yra specialūs testai, kuriais patikrinus šunį galima iš karto pasakyti, ar jis tinkamas tarnybai. Kartais, sako kinologai, ir pažiūrėjus keturkojui į akis galima pasakyti, ar jis dirbs, ar ne.
Bene svarbiausia būsimo tarnybinio šuns savybė turi būti noras ieškoti. „Kaip vaikui šokoladas, taip šuniui turi būti kamuoliukas“, – sako K. Mineikis.
Pirmasis gyvūno paruošimo tarnybai ciklas – iki pirmųjų egzaminų – trunka iki metų. Vėliau šuo tobulėja. Juolab kad reikalavimai tarnybiniams šunims keičiasi. K. Mineikiui Gizmou – jau trečias partneris, tačiau ankstesnis šuo – Lota – pagal šiuolaikinius reikalavimus jau nebūtų tikęs tarnybai.
Pareigūnas yra treniravęs ir daugiau šunų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jie – netinkami tarnybai: K. Mineikis pasakoja turėjęs šunį, kuris iš pradžių atrodė tinkamas, tačiau po pusės metų dresūros išlindo tam tikros charakterio savybės – suradęs, ko prašoma, jis pradėdavo ne loti, o... keldavo koją.
„Mažas šuo – kaip loterija: neaišku, kas iškris“, – K. Mineikis aiškina, kad iš šimto šunyčių gali būti ir tik vienas tinkamas.
Pasak R. Taboko, tarnybiniams šunims reikia įdiegti nepaprastai daug įgūdžių – labai jau plati jų darbo sritis. Ir taip yra visame pasaulyje. Vienos specializacijos tarnybiniai šunys būtų prabanga.
Vienintelis šios profesijos atstovams nebūtinas dalykas yra kilmės dokumentai. Tokių šunų, kinologų žiniomis, šalyje yra nebent vienetai, nes kilmingiems keturkojams dažniausiai trūksta agresyvumo dirbti tokį darbą.
Prikrėtė eibių
Klausimas, kaip į tokį darbą reaguoja kinologų šeimos, K. Mineikį prajuokino: „Žmona maža būdama prašė tėčio nupirkti vokiečių aviganį. Gavo vyrą kinologą ir nieko nebereikia!“
Tačiau pripažįsta: jei šeimoje būtų pykčių dėl jo tarnybos, matyt, tokio darbo nedirbtų. Bet jų, laimė, nekyla net ir tuomet, kai augintinis prikrečia eibių.
K. Mineikis prisiminė, kaip jaunas Gizmou mėgdavo namuose pašeimininkauti. Šuo buvo nupirktas 11-os mėnesių iš žmonių, kurie turėjo mažai galimybių išvesti jį pasivaikščioti, tad gyvūnui buvo susiformavusi savotiška uždarų patalpų baimė. Kartą, prireikus išeiti, K. Mineikis uždarė šunį kambaryje.
„Grįžtu namo, o ten – baisi netvarka! Ant grindų – storas sluoksnis žemių iš vazonų, iš gėlių likę gabaliukai, televizorius vos laikosi ant spintelės, užtiesalas nuo lovos nutrauktas, drabužiai iš spintos ištraukti – to dar nebuvau matęs...“ – pasakojo pareigūnas. Vėliau paaiškėjo, kad pakanka paliekant Gizmou namuose atidaryti visų kambarių duris, ir problema buvo išspręsta.
Šunys – kaip žmonės, kiekvienas pasižymi tik jam būdingu charakteriu. Pasak K. Mineikio, jo šuo – nepatiklus. Nors ir pažįsta savo šeimininko tėvus, tačiau pamatęs juos pašiaušia keterą – jei ką, gali ir įkąsti. Tačiau būtent tokia šuns savybė ir vertingiausia tarnyboje. Tik ieškodamas narkotikų Gizmou tarsi „išsijungia“ – pro svetimą žmogų prabėga tarsi pro daiktą.
Gizmou sūnus Lordas, pasak jo šeimininko R. Taboko, stabilesnis. Tačiau, nors ramus, gali irįkąsti – vis dėlto paveldėjo tėvo charakterio bruožų.
Gelbėjo šeimininką
Kinologų tarnyboje pasitaiko ir nemalonių minučių. R. Tabokas sakė, kad jam neteko patekti į tokią situaciją, kai šuniui būtų tekę jį ginti, o štai K. Mineikiui – teko.
Prieš keletą metų per futbolo varžybas su kroatais Panevėžyje kilo riaušės ir pareigūnas kartu su Gizmou atsidūrė pačiame jų epicentre. Kroatai švaistėsi nuo stadiono suolų nuplėštais pagaliais, tad kliuvo tiek pareigūnui, tiek jo šuniui. Tik, pasak K. Mineikio, kairioji kūno pusė liko sveika, nes ten stovėjo Gizmou.
„Jei ne šuo, būtų buvę blogai, – neabejoja pareigūnas. – Gavome gerai lupti, bet ir jiems kliuvo.“
Šuniui dar ir dabar likęs ant snukio randas, bet, jo šeimininko žiniomis, ligoninėje atsidūrė nemažai apkramtytų chuliganų. Tik medikams jie skundėsi neva susipjaustę į stiklus – matyt, pamiršę, kad į rungtynes įsinešti dūžtančių daiktų negalima.
K. Mineikis neabejoja: ne kiekvienas šuo būtų sugebėjęs ištverti tokią situaciją – daužomas ir puolamas iš visų pusių. Tačiau tai Gizmou ne išgąsdino, o sustiprino. Po riaušių jis pasikeitė.
Tarnybinis šuo padeda ir kitokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, stabdant mašiną, kurioje sėdi keli piktai nusiteikę asmenys. Šuo šalia, ir jie nedrįsta nieko daryti. Ieškant žmogaus taip pat niekas nebando bėgti nuo šuns – nereikia paleisti, anot pareigūnų. Žmonės, išvydę šunį, atsitraukia, nors pareigūnų įsakymams nepaklūsta.
Įdomus faktas Kinologai policijoje Panevėžyje dirba jau daugelį metų – jų būta ir tarybiniais laikais. Tačiau šie pareigūnai per ilgą laiką priklausė skirtingoms tarnyboms. Nuo 2006 metų pavasario iš Patrulių kuopos jie perkelti į Kriminalinių tyrimų biuro Kriminalistinio aptarnavimo skyrių.
