Artėjant svarbių įstatymų, kurie didintų gamtos apsaugą Lietuvoje, svarstymams Seime, iš miško ir medienos pramonę atstovaujančių lobistų pasipylė klaidinanti informacija apie šiuos gamtai svarbius darbus. Gamtininkai dar kartą primena, kad žemyninių kopų atvėrimas – seniai mokslininkų suplanuota veikla, kuri padės retoms atvirų vietų rūšims įsikurti ir klestėti.
Gamtininkas ir mokslininkas dr. Eduardas Budrys sako: „Išskyrus pelkes, natūralių buveinių Lietuvoje beveik nelikę, tad dauguma žmonių natūralių buveinių – natūralaus miško su įvairiaamžiu ir įvairiarūšiu medynu bei natūralia sukcesine mozaika ar natūralios, gamtinių veiksnių palaikomos pievos – tiesiog nėra matę ir nė neįsivaizduoja, kaip jos turėtų atrodyti.
Pavyzdžiui, monokultūrinė medienos plantacija vadinanama mišku, o natūraliai, sukcesijos keliu susiformavęs įvairiarūšis medynas – šabakštynu, ir daugelis žmonių dėl ekologinio išprusimo stokos su tokia terminologija sutinka. Gamtai reikia įvairovės, greta miškų reikia turėti atvirų plotų – pievų, tų pačių kopų.“
Jam pritaria žinomas gamtininkas ir laidų bei knygų apie gamtą kūrėjas Selemonas Paltanavičius. Jis sako, kad pats lankėsi žemyninių kopų atvėrimo vietoje, jį džiugina tokia iniciatyva ir teigė, kad šie darbai – tai kadais žmogaus padarytų klaidų atitaisymas. „Dzūkijai būdingos žemyninės kopos ir atviri smėlio ploteliai vienu metu žmogaus buvo sunaikinti sugalvojus ten pasodinti mišką.
Ieškota kaip iš kiekvieno metro kažkokią naudą išpešti ir prikaišiota tų medelių, visur, kur papuola. O miškas juk turi turėti langus – atviras vietas, kur galėtų glaustis tik ten galintys gyventi augalai, gausybė vabzdžių. Tam yra mokslas, yra europinė ir pasaulinė patirtis. Mes turim pripažinti, kad užsodinti mišką ten, kur jis neturi augti, buvo klaida ir tą ištaisyti. Reikia sugrąžinti pavyzdinius tokių atvirų smėlynų ruoželius, kur namus galėtų rasti retos rūšys. Tai Dzūkijoje šiuo metu ir pradėta daryti.“ – pasakoja žinomas gamtininkas.
Dzūkijos kaimų istoriją ir kultūrą tyrinėjanti etnografė Onutė Drobelienė papildo, kad šiam regionui istoriškai buvo būdingi smėlynai, tarmiškai – pieskynai: „Kaimų senoliai pasakoja, kad kaimas su kaimu sunkiai susisiekdavo, kumelaitės klimpdavę iki pilvo smėlyje. Net ir kaimai aplink Marcinkonis vadinti pieskynų dzūkų kaimais. Vietiniai gyventojai prievarta buvo varomi miško tuose smėlynuose sodinti. Labai sunkus darbas buvęs. Tekdavo tempti ant pečių brezentiniuose maišuose vandenį, sodinukus. Nuolat reikėdavę atsodinti. Atkūrus žemynines kopas, geriau suprasime ir šio krašto kultūrinį išskirtinumą, bei gyvenimo būdą.”
