Minta tik vabzdžiais
Lietuvoje iš viso gyvena 14 rūšių šikšnosparniai, nors pasaulyje jie sudaro net penktadalį visų žinduolių rūšių.
Šikšnosparnių būrį sudaro du pobūriai: vaisėdžių, arba didieji šikšnosparni, paplitę Afrikoje, Pietų Azijoje ir Australijoje, bei vabzdžiaėdžiai, arba mažieji šikšnosparniai, gyvenantys abiejų Žemės pusrutulių miškų zonoje. Lietuvoje aptinkami tik vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai.
Šikšnosparniai gyvena 25 metus ir ilgiau, jie gali būti įvairaus dydžio – nuo 5 g iki kelių kilogramų, tokių atstumas tarp sparnų galų – iki 2 metrų, tačiau Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra nedideli, sveria kelis, keliolika ar vos keliasdešimt gramų.
Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai minta tik vabzdžiais, o vengdami žiemos bado, kai kurie migruoja į šiltesnius kraštus, kiti, kurie lieka žiemoti, nesimaitindami visą šaltąjį metų laikotarpį praleidžia slėptuvėse. Poruojasi šikšnosparniai vasaros pabaigoje ar rudenį, tačiau nauja gyvybė patelės gimdoje užsimezga tik po žiemojimo, kitų metų pavasarį.
Nėštumas trunka nuo 6 iki 9 savaičių. Dažniausiai kasmet vasaros pradžioje patelė atveda vieną, labai retai du jauniklius. Esant nepalankioms meteorologinėms sąlygoms ar buvus nesėkmingam žiemojimui jauniklių nesusilaukia. Motinos pienu jauniklis minta 4–5 savaites.
Tobuliausia klausa
Nors daugelis šikšnosparnius tapatina su skraidančiomis pelėmis, iš tikrųjų jie yra daug artimesni primatams, t. y. ir žmonėms, negu graužikams. Šikšnosparnių sparnai sudaryti iš elastingos odos, ištemptos tarp stipriai pailgėjusių priekinių galūnių pirštų, kūno šonų, užpakalinių galūnių ir uodegos. Todėl jie vadinami šikšnosparniais – šikšna, t. y. oda ir sparnai. Užpakalinių galūnių pirštai turi aštrius, riestus nagus, padedančius judėti ir tvirtai kyboti.
Akys gerai išsivysčiusios, puikiai mato net naktį. Šikšnosparnių klausa – ko gero tobuliausia žinduolių pasaulyje, nes dauguma šikšnosparnių rūšių tamsoje orientuojasi bei susiranda maisto tik klausos dėka. Gerai girdi pačius įvairiausius garsus: tiek mums – žmonėms – girdimus, tiek ir mūsų ausims visiškai negirdimus labai dažnai pasikartojančius ultragarsus. Iš šikšnosparnio plaučių iškvepiamas oras suvirpina balso stygas, kurios virpėdamos sukuria ultragarsus.
Paskleistus ir aidu sugrįžusius ultragarsus analizuoja santykinai didelės galvos smegenys, sukurdamos aplinkos „garsinį vaizdą“. Laikas, kurio prireikė ultragarsui sugrįžti aidu į ausis, informuoja žvėrelį apie atstumą iki daiktų, į kuriuos ultragarsas atsimušė, o pagal ultragarso aido pobūdį sužinoma apie objektą.
Unikalus šikšnosparnių sugebėjimas tobulai suvokti aplinką ir aptikti skrendantį vabzdį sugrįžtančiu aidu dėl ultragarso impulsų yra vadinamas šikšnosparnių echolokacija. Būtent šikšnosparnių skleidžiamų ultragarsų pagalba birželio–rugpjūčio mėnesiais ir atliekamas vasaros šikšnosparnių monitoringas.
Atlieka monitoringą
Pavasaris ir vasara – tikras darbymetis saugomų teritorijų specialistams, ypač ekologams. Būtent šiuo metų laiku nudirbama didžioji dalis per metus numatytų atlikti Valstybinio aplinkos monitoringo darbų gamtoje: vertinamos ir inventorizuojamos Europos Bendrijos svarbos buveinės bei rūšys. Vienas iš tokio monitoringo darbų – šikšnosparnių kūdrinio pelėausio (Myotis dasycneme) ir europinio plačiaausio (Barbastella barbastellus) vasaros stebėjimas - monitoringas, kurį ir vykdė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistai.
Kūdrinių pelėausių monitoringas 2022 m. atliktas Kauno marių ir Gražutės regioninių parkų teritorijose bei buveinių apsaugai svarbioje teritorijoje Rubikių ežere ir jo apyežerėse, kurios yra Anykščių regioniniame parke, o europinio plačiaausio monitoringas – buveinių apsaugai svarbiose teritorijose Kauno ąžuolyne bei Dubravos sengirėje.
Nustatomos rūšys
Tam tikruose iš anksto parinktuose taškuose specialiais detektoriais šiltomis ramiomis naktimis įrašomi skraidančių šikšnosparnių skleidžiami žmogaus ausiai negirdimi garsai ir pagal jų dažnį bei skleidimo pobūdį nustatomos rūšys. Teritorijos, kuriose įrašinėjama, irgi nėra parinktos atsitiktinai. Šikšnosparnių monitoringas atliekamas buveinių apsaugai svarbiose teritorijose, kurios yra išskirtos ne tik buveinių, bet ir tam tikrų gyvūnų rūšių, tarp kurių įrašyti kūdriniai pelėausiai bei europiniai plačiaausiai, apsaugai.
Nors pagal daromą įrašą jau atliekant monitoringą preliminariai galima spęsti kokios šikšnosparnių rūšys skraido aplink, vis tik tikslesnei analizei ir patikimam rūšies nustatymui reikalinga gilesnė analizė – būtent toks darbas ir yra atliekamas su šią vasarą Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vykdyto šikšnosparnių vasaros monitoringo lauko duomenimis. Tikimės, kad įrašuose pavyks aptikti ir kūdrinio pelėausio bei europinio plačiaausio ultragarsų signalus.
Retos rūšys
Kūdrinio pelėausio kūno ilgis – 5–7 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų galų – 20–32 cm, svoris – 13–20 g. Maitintis jie išskrenda visiškai sutemus ir aktyvūs būna iki pat aušros. Vabzdžius paprastai gaudo žemai, virš vandens paviršiaus. Lietuvoje tai reta rūšis, aptinkama ištisus metus. Lietuvoje vasarą aptinkamas retai, gyvena įvairiose slėptuvėse netoli vandens.
Europinio plačiaausio kūno ilgis apie 5 cm, atstumas tarp išskleistų sparnų galų – 24–29 cm, svoris – 6–13 g. Dažniausiai medžioja tarp medžių, medynų pakraščiais, kartais virš vandens ar virš medžių viršūnių. Tai retas Europos ir Lietuvos šikšnosparnis, gyvena miškuose.
