Į aliuvinį mišką daugelis mūsų nedrįstų nė kojos kelti. Tai visiška priešingybė sausiems Gražutės parko pušynams. Aliuviniais (lot. aliuvio – sąnašos) vadinami miškai, periodiškai užliejami pavasario potvynių ir susiformavę prie upių, šaltiniuotose vietose, išvagoti mažesnių upelių ar pavasarinių tėkmių. Juose vyrauja perteklinę drėgmę pakenčiantys medžiai: uosiai, juodalksniai, baltalksniai. Krūmų ardą sudaro paprastosios ievos, įvairios karklų rūšys, paprastasis žalčialunkis.
Dėl kasmetinio užliejimo aliuviniams miškams būdinga specifinė augalija. Kai medžių pumpurai dar net neišsprogę ar sprogsta, pirmoji pražysta geltonžiedė plukė ir paprastoji vištapienė – tai pavasariniai efemeroidai. Kiti būdingi augalai – ilgakekis serbentas, paprastasis apynys, gelsvalapė usnis, kanapinis kemeras, bulvinių šeimai priklausantis karklavijas ir kt.
Aliuviniuose miškuose galima rasti ir saugomų augalų rūšių. Tai meškinis česnakas, orchidėjinių šeimos aukštoji gegūnė, vienintele Lietuvos lianų atstovė – gebenė lipikė, didysis asiūklis, daugiametė blizgė, neišvaizdus varpinis – lietuvinė monažolė.
Aliuvinius miškus ypač mėgsta miško paukščiai, čia drėgnoje ir gausioje augalijoje knibždėte knibžda gardžių vabzdžių lervų – pagrindinio giesmininkų maisto. O šiuo metų laiku aliuviniame miške tikrai pamatysite maisto ieškančių žiemojančių paukščių genių, bukučių ir zylių.
