Neatskleisiu nei iš kur, nei kaip sužinojau, tačiau papasakosiu apie kraupų ir pasibjaurėtiną kai kurių Vilniaus vabzdžių gyvenimo būdą.
Giliai po sostinės senamiesčiu pinasi ne tik kanalų labirintai ir kariniai bunkeriai - kiekviena bažnyčia ar kiek senesnis namas patikimai užgulę saugo tamsius ir nuo tylos spengiančius rūsius.
Kai kurie jų tokie erdvūs ir klaidūs, kad ten vietą randa šimtai legendų apie ramybės nerandančias mirusiųjų sielas ar net patys ... mirusieji!
Štai viena tokių mistinių Vilniaus vietų, (kuriai likimas pagaliau skyrė sąmoningus ir atsakingus šeimininkus) jau kelis šimtmečius saugo visą krūvą griaučių, kaukolių ir keliolika mumijų. Tiesa, anksčiau mumijų buvo bent šimtas.
Bet dėl natūralių puvimo procesų jos sunyko, suiro ir tapo griaučiais. Kai tik rūsyje tapdavo šilčiau ir drėgniau, tie procesai paspartėdavo ir mirusiųjų kūnai imdavo skleisti stipresnį kvapą. Į tą patalpą užklydęs žmogus nebūtų galėjęs ilgai ištverti neužsidengęs nosies. Tačiau praeiviai gatvėje net nenutuokė, kad pro mažus, tamsius langelius skverbiasi kažkokie aromatai.
Priešingai, nei vabalai kailiagraužiai (Dermestes lardarius). Jų gyvenimo tikslas ieškoti ir rasti tokią "jaukią" vietelę, kurioje būtų galima sudėti kiaušinėlius ir užtikrinti sėkmingą atžalų vystymąsi. Smarkus maitos kvapas, šiems padarams tarsi prie kelio įsmeigta kavinės iškaba.
Jie bet kokia kaina prasiskverbs per menkiausius mūro plyšius, langus ir atliks savo purviną darbą.
Kai ten buvau, suskaičiavau daugiau nei 10 šių mažylių. O kiek dar turėjo tūnoti po mirusiųjų kūnais ir kaulais?
Štai kitas pavyzdys - kambarinių musių lėliukėmis aplipusi kaukolė. Tikras džiaugsmas teismo medicinos entomologui...XVIII amžiuje. Matyt, tuo metu mirusiojo kūnas dar turėjo minkštųjų audinių, kurie gedo ir tapo pakankamai drėgna terpė musių lervoms vystytis.
