Lūšis kieme prabuvo apie 10 minučių, atsigėrė iš vandens telkinio ir pasuko savo keliais. Ją nufotografuoti pavyko pro namų langą.
Nors kadrų autorius sutinka, kad tokį vaizdą pamatyti pavyksta ne kiekvienam, savo vardo skelbti jis nepanoro. Dėkojame jam už galimybę pasidalinti šia naujiena su savo skaitytojais.
Lūšys (Lynx lynx) – vienintelės Lietuvoje gyvenančios kačių šeimos atstovės. Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje lūšys buvo beveik išnykusios. Vėliau, pagerėjus jų apsaugai, mitybos sąlygoms ir sumažėjus vilkų, lūšių ėmė gausėti.
Iki 1979 metų ši rūšis net buvo medžiojama, o nuo 2000 m. ji įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Taip pat įrašyta į Berno konvencijos III, Buveinių direktyvos II ir IV priedus. Pagrindinės lūšių nykimo priežastys – beveik visus metus trunkanti žmonių ūkinė veikla ir kitokie trikdžiai: miškų kirtimas, medžioklė, brakonieriavimas. Dėl stipriai iškirstų miškų mažėja tinkamų buveinių. Pasitaiko, kad lūšys patenka į brakonierių paspręstas kilpas kiškiams ar stirnoms.
Nuo 2011 m., vykdant ES projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas“, į laukinę Lietuvos gamtą buvo paleisti 6 Lietuvos zoologijos sode išauginti lūšių jaunikliai.
Paprastoji lūšis – viena iš stambiausių plėšrūnų rūšių Lietuvoje. Jos atlieka svarbų vaidmenį reguliuojant kitų gyvūnų gausumą. Lietuvoje gyvenančių lūšių racioną pagrinde sudaro kiškiai, smulkūs graužikai, kanopinių žvėrių jaunikliai ar stirnos. Lankydamiesi zoologijos sode atkreipkite dėmesį į lūšių galines kojas, jos žymiai ilgesnės už priekines, taip yra todėl, kad lūšys medžioja sėlindamos ir auką turi sugauti atlikdamos kelis staigius šuolius, kuriems reikia gerai atsispirti nuo paviršiaus.
