Baltosios jūros biologinės stoties narų komandos vadovas Aleksandras Semionovas Rusijos šiaurinėje pakrantėje nufotografavo įspūdingos išvaizdos ir dydžio – 15 metrų ilgio! – padarą, kuris ledinėse Baltosios jūros bangose atrodė lyg ne vietoje ir ne laiku atsidūręs neregėtas egzotiškas vaisius.

Paaiškėjo jog tai – liūtakartė medūza (Cyanea capillata). Tai – tik antras fotografuojančio naro susidūrimas su šios rūšies gyvūnais per 10 aktyvaus nardymo metų.

„Jausmas buvo neįtikėtinas, - prisiminimais dalijasi autorius. – Laimei, šįkart aš su savimi turėjau fotoaparatą.“

Liūtakartė medūza yra didžiausia medūza pasaulyje ir didžiausias bestuburis Baltosios jūros gyvūnas. Nors šių medūzų kūnas išauga tik maždaug iki 70 cm skersmens, šio padaro čiuptuvų ilgis neretai siekia 15 metrų. „Net jei ir mėgini išsisukti, pasprukti, ji vis tiek prie tave pričiumpa“, - pasakoja A. Semionovas.

Tiesa, liūtakartės medūzos čiuptuvų prisilietimas – nesaldus. Atvirkščiai, tai yra skausmingas įgėlimas, tačiau nemirtinas (bent jau tokių atvejų iki šiol nebuvo užfiksuota).

„Medūzos čiuptuvai paralyžiavo mano lūpas, - neslepia nardymo profesionalas. – Jos sutino ir buvo tokios didelės kaip Andželinos Džoli, tik ne tokios nuostabios. Maždaug valandą negalėjau kalbėti, o skausmas nesiliovė keletą dienų. Dabar aš būsiu gerokai atsargesnis.“

Suaugusios liūtakartės medūzos minta viskuo, pradedant žuvų mailiumi ir smulkiais vėžiagyviais, baigiant kitomis medūzomis (pvz., mėnulinėmis medūzomis (Aurelia aurita).

„Jos yra fantastiškai ėdrios plėšrūnės, bet būtent dėl šios savybės jos išauga tokios didelės, - pasakoja A. Semionovas. – Tai yra tikri „plūduriuojantys pilvai“, kuriuose kartais būna išsyk net 5-6 mėnulinės medūzos. Kai kurios iš jų būna dar gyvos.“

Baltosios jūros biologinė stotis yra atokus Maskvos Lomonosovo valstybinio universiteto avanpostas Arktyje. Poliarinės vasaros metu joje gyvenantis ir dirbantis tarptautinis tyrėjų ir studentų kolektyvas grožisi šiaurės rojumi, su baltųjų naktų vakarėliais šviečiant saulei, kuri taip ir nenusileidžia. Pasilikusieji žiemoti iš stoties žiemą negali nė žingsnio žengti be slidžių – sniego pusnys čia siekia pažastis.

„Ir dar čia – nepaprastai tylu, - atsidūsta A. Semionovas. – Vienintelis garsas – augančių ar krintančių ledo varveklių pokšėjimas.“