Sujuda, bet užuot šliaužęs šalin, staiga ima vyniotis spirale, išsižioja, lyg ir kanda pats sau į šoną, apvirsta ant nugaros išversdamas baltą pilvą ir nurimsta. Akimirką spoksau apstulbęs, bet netikiu tuo, ką matau.
Vaizdas sakyte sako: žmogau, kam tau reikalingas nudvėsęs žaltys, eik greičiau šalin. Ir kvapas, sklindantis nuo jo, tikrai neprimena gyvo padaro... Tačiau apgaulei nepasiduodu. Imu žaltį į rankas. Jokio judesio. Kūnas atsipalaidavęs, žaltys išsižiojęs, iškištas liežuvis tabaluoja.
Padedu žaltį ant sniego lopinėlio ir atsitraukiu kelis žingsnius. Apgavikas tuoj atgyja. Iš lėto apsidairo, kaišiodamas liežuvį ima tirti aplinką ir po minutės šliaužia šalin.
Vėl einu artyn. Žaltys kartoja savo triuką. Verčiasi aukštielninkas, išsižioja ir „nugaišta“. Imu į rankas, vartau, apžiūrinėju. Jokių gyvybės ženklų. Dedu ant žemės, atsitraukiu – tas ir vėl „prisikelia iš mirusiųjų“...
Besiartinant gyvūnas kartoja triuką ir trečią sykį. Palieku jį ramybėje ir keliauju tolyn. Sugrįžęs po pusvalandžio žalčio jau neberadau.
Taip ir liko mįslė, ar jis šį triuką atlieka tik vėsiu oru, kai yra nejudrus ir negali pasprukti, ar taip elgiasi tik susidūręs su žmogumi, nes gandras vargu ar jį paliktų ramybėje.
