Tyrime dalyvavo septyni žmonių auginti, socializuoti vilkai, todėl juos prižiūrėtojai galėjo ramiai ir saugiai užmigdyti natūraliu miegu, nerizikuodami per daug sujaudinti ar sužaloti gyvūnų. Pasitelkę neinvazinius elektrodus mokslininkai stebėjo kiekvieno vilko smegenų aktyvumą, kai jis snaudė. Tai yra pirmas kartas, kai buvo tiriami vilkų, artimiausių šunų giminaičių, miego įpročiai, praneša „Science Alert“.
„Nors šunų ir vilkų lyginamieji tyrimai jau atlikti keliose tyrimų srityse, įskaitant elgsenos ir genetinius tyrimus, vilkų nerviniai procesai vis dar lieka iš esmės netyrinėta sritis“, – sako etologė (gyvūnų elgesio tyrinėtoja, - red.) Ana Balint iš MTA-ELTE Lyginamosios etologijos tyrimų grupės Vengrijoje.
„Sėkmingai išmatavome visas miego stadijas – mieguistumą, gilųjį miegą ir REM. Anksčiau šios miego stadijos stebėtos ir pas šunis“, – sakė ji.
Akivaizdu, kad bandyti stebėti vilkus gamtoje yra gana sudėtinga dėl jų gyvenamosios vietos ir dažno judėjimo, o stebėti juos miegančius – dar sunkiau. Todėl tai yra pirmieji patikimi duomenys, kuriais mokslininkai gali remtis.
Vilkų tyrimų rezultatai buvo palyginti su anksčiau užfiksuotais duomenimis apie šunis.
Tyrėjai pastebėjo daug panašumų. Atrodo, kad šunys ir vilkai panašiai laiko praleidžia skirtingose miego stadijose, o tarp vyresnių abiejų rūšių gyvūnų registruojamas mažesnis „lėtųjų bangų“ smegenų aktyvumas, arba gilus miegas, nei tarp jaunų individų.
Tačiau yra ir kitokių variantų. Vilkai daugiau miega REM miegu, kuris yra susijęs su žmonėms būdingu sapnavimu. Kuo vyresnis gyvūnas, tuo šis skirtumas didesnis.
„Šis atradimas ypač intriguojantis, nes REM miego kiekis siejamas su įvairiais poveikiais, įskaitant neurologinį vystymąsi, stresą, prijaukinimą, taip pat atminties konsolidavimą“, – sako pirmoji tyrimo autorė etologė Vivien Reicher.
Laikui bėgant vis daugiau sužinome apie tai, kaip ir kodėl gyvūnai miega. Kalbant apie žmones, miegas gali turėti didelę įtaką daugeliui jų psichinės ir fizinės sveikatos aspektų, tačiau vis dar kyla klausimų, kiek miego mums iš tikrųjų reikia.
Taigi, stebėdami, kaip laukiniai šunys pritaikė savo miego įpročius kai buvo prijaukinti, galime sužinoti, kaip vystėsi žmonių miegas. Mūsų rūšis taip pat perėjo nuo laukinio gyvenimo lauke, mažiau apsaugoto, prie labiau kontroliuojamų dienų, kurios ne taip priklauso nuo natūralių ritmų, nes buvo sukurta elektra ir elektros lemputė.
Dėl mažos imties ir nevienodo vilkų amžiaus pasiskirstymo, mokslininkai nedarys jokių bendrų išvadų, remdamiesi šiais rezultatais, tačiau jie yra įdomus atspirties taškas būsimiems tyrimams.
„Manome, kad mūsų patikimos, lengvai adaptuojamos metodikos taikymas skirtingose laboratorijose gali tapti pagrindu tarptautiniam panašių mėginių rinkimui, kurie leistų daryti apibendrinančias mokslines išvadas“, – sako etologė Marta Gacsi.
