Primena apie vilkų rują
Anot E. Tijušo, Plungėje vilkų populiacija stebima ir nebūtų galima išskirti, kad šis rajonas itin apgyvendintas vilkų. Nepaisant to, E. Tijušas atmeta versiją, kad paštininkę galėjo užpulti valkataujantys šunys.
„Sunku būti kategoriškam, kai nebuvo galimybės specialistams apžiūrėti pėdsakų. [...] Manau, jeigu apylinkėse valkatautų palaidų šunų gauja, apie juos tikrai turėtų būti žinoma. Paprastai sulaukėję ar valkataujantys šunys per daug nesislepia ir yra pastebimi kaimuose. Jeigu iki šiol apie tai nebuvo žinoma, vargu ar jie galėjo iš kažkur atsirasti. Šiuo atveju informacija, kad tai vilkų užpuolimas, pakankamai patikima“, – tvirtina E. Tijušas.
Jis sutinka, kad anksčiau vilkai nedrįsdavo rodytis netoli žmonių, vengdavo lankytis žmonių gyvenamose vietose. Tačiau pastaraisiais metais, anot E. Tijušo, pastebimas vilkų elgesio pasikeitimas. Gamtininkas nurodo, kad ne tik Lietuvoje vilkai vis dažniau pastebimi šviesiu paros metu netoli vienkiemių, kaimų, esančių pamiškėse.
„Pernai Briuselyje vykusioje konferencijoje Europos Parlamente vokiečiai pateikė filmuotos medžiagos. Joje užfiksuota, kaip Vokietijoje vidury baltos dienos jauni vilkai bėginėja šalia greitkelių. Galbūt vilkai iš tikrųjų prisitaiko prie civilizacijos ir vis mažiau vengia žmogaus“, – svarsto E. Tijušas.
Jis priduria, kad viena to priežasčių galėtų būti smarkiai ribojama medžioklė. Gamtininko aiškinimu, nuo pat viduramžių vilkai žmogų suvokė kaip grėsmę, tačiau, apribojus medžioklę, vilkai užauga nesusidurdami su žmogumi ir jo nebijodami.
E. Tijušo tvirtinimu, dažnai vilkai netoli žmonių gali būti pastebimi ir rujos metu. „Šiuo metu vilkai kaip tik rujoja. To reikėtų nepamiršti. Jeigu moteris pakliuvo kaip tik į rujos teritoriją, tai šis laikas žvėrių gyvenime paprastai būna ypatingas ir gali provokuoti nevisai tipišką elgesį“, – akcentuoja E. Tijušas.
Nuo vilkų pataria nesiginti
Aplinkos viceministras L. Jonauskas tvirtina abejojąs, ar moterį Plungėje tikrai galėjo užpulti vilkų gauja. „Jeigu tie vilkai tikrai būtų puolę, tai turbūt kalbėtume apie visai kitokias pasekmes. Neginu vilkų, tiesiog sakau, kad situacija yra tokia, kad, jeigu laukiniai žvėrys tikrai būtų puolę, tai būtų tikrai pasibaigę kitaip“, – tvirtina L. Jonauskas.
Jo nuomone, dujų balionėlis taip pat nėra ta priemonė, kuri galėtų padėti apsiginti nuo laukinių žvėrių. Viceministro tvirtinimu, padėti apsiginti gali ugnis, tačiau to daryti apskritai nereikėtų. „Iš esmės nereikėtų gintis, nes tokių atvejų Europoje, kai vilkai užpuola žmones, dabar nėra fiksuojama. Turbūt prieš karą buvo atvejų, kai pasiutligę užsikrėtę vilkai kartais užpuldavo“, – sako L. Jonauskas.
Jis taip pat prieštarauja E. Tijušui ir tvirtina, kad vilkų medžioklė Lietuvoje nėra ribojama. Anot L. Jonausko, šiais metais vilkų kvota buvo netgi dvigubai didesnė negu praėjusiais metais. Viceministras priduria, kad 2013 m. ir 2014 m. Plungės rajone vilkai nepadarė žalos, o 2015 m. buvo užfiksuotas vienas atvejis, kai vilkas papjovė ūkinį gyvūną.
„Atvejų, kad Plungėje siautėtų vilkai ir pro juos nebūtų galima praeiti ar pravažiuoti, tikrai nėra. Iš kitos pusės, daug abejonių kelia tai, kad apie šį atvejį kalbame tik po savaitės, kai nebėra galimybės apžiūrėti pėdų. Be to, modernios įmonės „Lietuvos paštas“ darbuotojos ėjimas pėsčiomis keturis kilometrus iki kaimo man kelia daug abejonių“, – teigia L. Jonauskas.
Pasak viceministro, vilkus Lietuvoje galima medžioti tada, kai aplinkos ministras nustato kvotas. Tai daroma pagal nustatytą vilkų skaičių. Kiekvienais metais Aplinkos ministerija kartu su medžiotojais, miškininkais, gamtininkais ir visuomeninkais atlieka vilkų apskaitą.
„Pagal vilkų pėdas, tam tikras metodines apskaitas, nustatoma, kiek šalyje šiuo metu yra mažiausiai vilkų. Kvotos nustatomos, remiantis minimaliu vilkų skaičiumi, jų padaroma žala“, – aiškina L. Jonauskas.
Jo teigimu, per du vilkų medžioklės etapus Plungėje nebuvo sumedžiotas nė vienas vilkas.
