Liepa. Prasideda vestuviniai stirninų šėliojimai. Šiuo metu nuo hormonų siautėjimo apsvaigusiems ožiams, kaip sakoma, „jūra iki kelių“. Stirninai skardžiai „loja“ naktimis, vaikosi vienas kitą, sukryžiuoja prieš vestuvių periodą iki blizgesio nupoliruotus ragus – špagas, o kai neranda sau verto konkurento, ragais talžo krūmus, plėšo žievę nuo jaunų medelių kamienų. Tokiu ožių elgesiu, kai jie tampa neatsargūs, pasinaudoja ir medžiotojai, norėdami prisėlinti prie žvėries šūvio atstumu arba prisivilioti jį pamėgdžiodami varžovo bliovimą, stirnos ar jauniklio stirniuko pypsėjimą.
Ir ranka pasiekiami
Paauglystėje tokiu laikotarpiu sumaniau ištirti, kokiu atstumu arčiausiai galima prisėlinti prie apkvaitusių nuo meilės raguočių. Rezultatai buvo neįtikėtini. Dabar, kai beveik visi medžiotojai apsiginklavę graižtviniais šautuvais ir nupyškina ožį šiam vos galvą iškišus iš krūmų už šimto metrų ar dar toliau, niekam nė mintis nekyla prisėlinti prie žvėries tokiu atstumu, kad ranka jį galėtum nutverti. Tada dar buvau per jaunas tapti medžiotoju, tačiau mėgau stebėti durpyno, kurio pašonėje gyveno mūsų šeima, gyvūniją.
Eikš pasigalynėti
Vasaros pavakarę durpyno brūzgynuose sekiojau nepaprastai puošnų ir gana retą Lietuvoje paukščiuką – mėlyngurklę, norėdamas aptikti jos lizdelį. Staiga visai prie manęs aukštose lipikų stiebais apraizgytose dilgėlėse garsiai subliovė stirninas. Kadangi stebėdamas slapuką paukštelį žolynuose tūnojau labai tyliai, ožys manęs nepajuto ir „lojo“ ne žmogaus išgąsdintas, o besidžiaugdamas gražiu gyvenimu ramų vasaros vakarą stirnų vestuvių išvakarėse. Po akimirkos pamačiau ir iš dilgėlių kyšančius stirnino ragus – storus, gausiai „perlais“ išdabintus, tačiau trumpomis, kiek suplotomis, it peiliai aštriomis atšakomis. Vis „palodamas“ ožys vaikštinėjo dilgėlyne gal 20–30 žingsnių nuo manęs. Sėdėjau ant nulinkusių karklų krūmo stiebų mažoje išgulusių nuo vešlaus augimo dilgėlių aikštelėje. To išgulusių žolių plotelio link, kur buvo geresnis matomumas, pamažu slinko ir stirninas. Virš žolių matėsi tik žvėries ragai, o kartais ir jie pradingdavo vešliame dilgėlių sąžalyne. Ir tada šovė galvon mintis – išprovokuoti stirniną peštynėms. Tyliai nusliuogiau nuo „sosto“ karklų krūme, atsiguliau ant nugaros ir ritmingai kratydamas pradėjau virš dilgėlių kilnoti kojas taip, kad iš žolių kyšotų tik batų galai. Kaipmat pastebėjęs „varžovą“ ožys pradėjo aukštai šokinėti iš dilgėlių spyruokliuodamas visomis keturiomis kojomis iš karto. Taip striksėdamas stirninas nuolatos bliovė. Po keleto didžiulių šuolių raguotis atsidūrė visiškai šalia manęs – mus teskyrė gal penketas žingsnių. Negalėjau suprasti, kodėl žvėris nepajunta apgaulės. Žinoma, iš žolės ožys tematė tik mano batus, tačiau juk turėjo užuosti žmogaus kvapą.
Vis dėlto susiremti su įsiaudrinusiu stirninu pabūgau. Kai ožys striksėjo visomis keturiomis trinksėdamas į žemę, bliaudamas ir purtydamas aštrių ragų karūną visai prie manęs, staiga pašokau ir išsitiesiau visu ūgiu. Na, ir skuodė nuo manęs drąsuolis! Tokių aukštų ir ilgų stirnos šuolių, kai žvėries kanopos iškildavo net virš aukštų dilgėlių, dar nebuvau matęs. Kiek nutolęs raguotis vėl pradėjo šokinėti, atsispirdamas visomis keturiomis kojomis ir iššokdamas virš žolynų. Tačiau „lojimo“ intonacija pasikeitė. Jeigu artėdamas prie manęs jis bliovė tarsi kviesdamas varžovą susikauti, tai išgąsdintas, tikrąja to žodžio prasme, „keikėsi“. Ilgai dar plūdo mane stirninas, vis pamažu toldamas durpyno sąžalynuose. Suprantamas jo apmaudas. Tačiau ne mažiau apmaudu buvo ir man, nes, užsižaidęs su ožiu, galutinai pamečiau iš akių gražuolį mėlyngurklės patinėlį, ir, žinoma, neradau šių paslaptingų giesmininkų lizdelio. Užtat smagiai pasijuokiau iš apsikvailinusio ožio...
Per daug įsijautė
Kitą kartą durpyno brūzgynais broviausi per audrą. Eiti reikėjo prieš vėją, tad lietaus šuorai skaudžiai čaižė veidą ir kėblinau nuleidęs galvą. Įžengęs į mažą krūmais neapaugusią aikštelę, kilstelėjau aukštyn akis norėdamas apsižvalgyti. Aikštelės pakraštyje pamačiau stirniną. Nusigręžęs nuo manęs ožys energingai ragais talžė šaltekšnio krūmą. Man buvo įdomu, kaip arti mane prisileis stirninas, tad nusprendžiau prie jo prisėlinti. Žingsnis po žingsnio krūmų pakraščiu stūmiausi prieš vėją. Lietpalčio skvernus surišau mazgu, kad jie neplevėsuotų ir nekeltų įtartino triukšmo. Rankose kaip ietį laikiau iš karklo stiebo pasidarytą lazdelę. Sunku patikėti, bet prie ožio prislinkau per keletą žingsnių. Baigėsi krūmų priedanga ir arčiau slinkti jau nebuvo galimybių. Kurį laiką stovėjau ir grožėjausi, kaip įnirtingai žvėris trynė tarpuragę, tarp ragų įspraudęs trejetą plonų šaltekšnio krūmo stiebelių. Trindamas jau ir taip gražiai nupoliruotus ragus stirninas galvą aukštyn žemyn kilnojo viso metro amplitude, o kartais keldamas į viršų net ir pasistiebdavo ant užpakalinių kojų.
Nusprendžiau neatsargų žvėrį išgąsdinti, tad ploną karklo lazdelę sviedžiau ožiui į šoną. Stirninas šoko kaip elektros trenktas. Akimirką jį dar sulaikė tarpuragėje įstrigusios šaltekšnio krūmo vytelės, tad būčiau galėjęs suspėti žvėrį pastverti rankomis. Išsilaisvinęs iš krūmo ožys didžiuliais šuoliais perskriejo aikštelę ir, nunėręs į brūzgynus, pradėjo mane „barti“ savo skardžiu trumpu „lojimu“.
Vėliau, tapęs medžiotoju, be didelio vargo prisėlindavau prie stirninų tikro šūvio lygiavamzdžiu šautuvu atstumu. Graižtvinio šautuvo nenusipirkau ir neketinu to daryti. Juk visas medžioklės grožis ir yra susekti ir priartėti prie žvėries kiek įmanoma arčiau, o ne nupyškinti jį vos išlindusį iš tankmės dideliu atstumu. Tinkamas užtaisas, paleistas iš tinkamo atstumo, nesužeidžia ir nepalieka kankintis žvėrių medžiojant lygiavamzdžiais medžiokliniais ginklais. O „snaiperiai“, kurie giriasi žvėrį nukauną iš 150, 200 metrų ar dar didesnio atstumo, daug palieka ir sužalotų gyvūnų.
