Ar kada susimąstėte, kiek atliekų sukuriate, išmetę vos kelis dažnai naudojamus daiktus? Pvz., keliasdešimt gramų sveriantį dantų šepetėlį – plastiko produktą, kuriuo daugelis naudojasi bent dukart per dieną? Mobilųjį telefoną – apie 100 gramų sveriantį prietaisą, be kurio neįsivaizduojama šiuolaikinė komunikacija? Automobilį – 1-1,5 tonos priemonę, palengvinančią mūsų kasdienį susisiekimą ir prekių bei paslaugų transportavimą? Nešiojamą kompiuterį – 2,3 kilogramo prietaisą, naudingą darbo ir laisvalaikio derinimui?
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad visiems šiems gaminiams pasenus ar sugedus, juos išmetę pagamintumėte kiek daugiau nei 1-1,5 tonos atliekų. Tačiau tai būtų tik nežymi išteklių švaistymo ir atliekų kaupimo dalis. Iš tiesų išmestumėte kur kas daugiau – ne tik tai, ką nusipirkote, bet ir visa tai, kas buvo panaudota gaminant šias prekes – nuo išteklių išgavimo, pritaikymo, pusgaminių gamybos, iki darbo jėgos, transportavimo išlaidų ir viso proceso metu susidariusių atliekų.
Pasirodo, gaminant dantų šepetėlį ir pristatant jį vartotojui, susidaro apie 1,5 kilogramo atliekų, gaminant ir pristatant mobilųjį telefoną – 75 kilogramai atliekų, automobilį – 62 tonos atliekų, nešiojamą kompiuterį – 9 tonos atliekų. Vadinasi, išmesdami 1-1,5 tonos šiukšlių iš tiesų sukuriame daugiau nei 70 tonų atliekų ir dar iššvaistome ribotus bei senkančius mūsų planetos turtus.
Siekiant mažinti tokį gamtos išteklių eikvojimą ir šiukšlių generavimą, aplinkosaugininkai siūlo diegti naują gamybos-vartojimo sistemą, kurioje nebebūtų nei švaistymo, nei atliekų (angl. „zero waste“).
Problema – vartojimo mastai
Vasario pradžioje Estijos sostinėje Taline į konferenciją „Švarus pasaulis 2013“ rinkosi judėjimo „Darom“ aktyvistai. Konferencijoje buvo apžvelgiamos dabartinės aplinkosaugos tendencijos, pristatomos naujovės ir iššūkiai – pvz., naudojimasis Žemės turtais be švaistymo ir atliekų.
Pranešimą šia tema skaitė Jokio švaistymo/jokių atliekų instituto Afrikoje (angl. Institute for Zero Waste in Afrika – IZWA) atstovas Muna Lakhani. Pasak jo, pagrindinė šiandieninio pasaulio problema yra ne sparčiai augantis gyventojų skaičius, didėjantis aplinkos užterštumas, maisto trūkumas, kapitalizmas, klasikinių etikos ir moralės normų atmetimas ar gyventojų skurdas.
Problema, pasak jo, slypi besaikiame vartojime, kuris skatina besaikę gamybą, o per ją – ir besaikį gamtinių išteklių eikvojimą bei aplinkos taršą. M.Lakhani atkreipė dėmesį, kad didžiąją dalį atliekų sukuria turtingos valstybės ir turtingi gyventojai, o didžioji dalis šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiriama tenkinant būtent šių vartotojų įgeidžius. „Mano gimtajame mieste turtingieji pagamina 13 kartų daugiau atliekų nei vargšai. 51 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskiria turtingiesiems vartotojams mėsą teikiantys gyvulininkystės ūkiai. 40 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų JAV išskiriama per gamybą ir produktų pakavimą“, – statistiniais duomenimis dalijosi pranešėjas.
Būtina keisti sistemą ir įpročius
Pasak jo, didžioji dalis vartotojams teikiamų produktų yra pagaminami išgaunant ir panaudojant gamtos išteklius, papildant juos įvairiais žmogaus sveikatai kenksmingais cheminiais junginiais. Jie gaminami dar papildomai naudojant energiją, kuriai pagaminti savo ruožtu reikia gamtos išteklių. Jų gamybos metu vėl teršiama aplinka.
M.Lakhani teigimu, norint mažinti gamtinių išteklių švaistymą ir aplinkos taršą, būtina keisti visuomenės gamybos ir vartojimo įpročius. „Verslas ir pramonė turėtų gaminti kokybiškesnius ir ilgesnį laiką tarnaujančius produktus, kad juos apsimokėtų taisyti, o ne išmesti ar įsigyti naujus; taip pat prisiimti fizinę ir finansinę atsakomybę už gamybos ir pakavimo metu pagaminamas atliekas – ne valstybinės institucijos, bet patys gamintojai turėtų rūpintis atliekų tvarkymu; pereiti prie tvaraus žaliavų, energijos ir išteklių naudojimo; atsisakyti vienkartinių produktų – jei produkto ar jo gamybai panaudotų žaliavų neįmanoma pakartotinai panaudoti, toks produktas iš viso neturėtų būti gaminamas“, – apie verslo indėlį į naująją koncepciją kalbėjo mokslininkas. Jis taip pat pabrėžė valstybės vaidmenį įgyvendinant naująjį „jokio švaistymo/jokių atliekų“ modelį.
Pasak jo, vyriausybės turėtų nustoti dalinti taršos leidimus; atsisakyti finansinės paramos ir subsidijų energijos ir išteklių eikvotojams – neleisti dideliems pramonininkams mokėti už energiją pigiau, kai eiliniai vartotojai moka daugiau; bausti už žaliavų švaistymą ir taršą lygiai taip pat, kaip baudžiama už vagystę ar sukčiavimą; per viešuosius pirkimus reikalauti ekologiškai pagamintos produkcijos, tokiu būdu skatinant ekologiškos produkcijos paklausą rinkoje (atsiradus paklausai, atsirastų ir pasiūla).
Ne mažiau svarbų vaidmenį M.Lakhani priskyrė ir patiems vartotojams – pirmiausia reikalauti iš verslo, gamintojų ir vyriausybės, kad šie imtųsi priemonių išteklių eikvojimui ir aplinkos taršai mažinti, taip pat keisti savo pačių vartojimo įpročius. Pasak jo, gyventojai turėtų rūpintis ne vienkartiniu aplinkos tvarkymu, tačiau dėti pastangas, kad aplinka apskritai nebūtų teršiama: tiek mažinant vartojimą, tiek vartojant ekologiškai pagamintą produkciją, tiek atiduodant Žemei tai, kas iš jos paimta ir ką galima jai sugrąžinti.
Atliekos tvarkomos popieriuje
Kol pasaulis ieško būdų, kaip tokius „jokio švaistymo/jokių atliekų“ siūlymus ir rekomendacijas įtvirtinti teisiniuose dokumentuose, Lietuva dar tik bando išsikrapštyti iš pirminės efektyvesnio atliekų tvarkymo stadijos – vėžlio greičiu ir su kliūtimis siekia pereiti nuo atliekų kaupimo prie atliekų perdirbimo ir pakartotinio jų panaudojimo.
Praėjusiais metais Europos Komisija (EK) paskelbė, kad pagal atliekų tvarkymo efektyvumą, Lietuva tarp 27 valstybių narių užėmė ketvirtą vietą nuo galo. EK Lietuvai priekaištavo dėl prastos atliekų prevencijos politikos ir jos neįgyvendinimo, paskatų šalinti atliekas ne sąvartynuose trūkumo ir netinkamos atliekų tvarkymo infrastruktūros, taip pat dėl nepakankamai išnaudojamų kitų atliekų tvarkymo galimybių, tokių, kaip pakartotinis atliekų naudojimas ar perdirbimas.
Aplinkos ministerija į šias pastabas beveik nereagavo, tik pasigyrė Lietuvoje jau dešimtmetį galiojančiomis ir taikomomis įvairiomis atliekų tvarkymo ir darnaus vystymosi strategijomis bei įdiegta europinius principus atitinkančia atliekų tvarkymo sistema. Tačiau nepriklausomi ekspertai ne kartą sakė, kad visos šios strategijos ir sistemos veikia tik popieriuje, o tikroji atliekų tvarkymo padėtis mūsų šalyje yra itin prasta ir ji esą nesikeis tol, kol valstybinės institucijos nesiims priemonių, kad atliekų kaupimas sąvartynuose nebūtų pigiausias ir patogiausias būdas atliekoms tvarkyti.
Tad net jei „jokio švaistymo/jokių atliekų“ koncepcija bus įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose, Lietuva vargiai skubės ją įgyvendinti, nes greičiausiai dar nebus susitvarkiusi net su pirmine efektyvaus atliekų tvarkymo stadija.
