Pagal galiojančią tvarką elninius žvėris savo medžioklės plotuose skaičiuoja medžiotojai. Su žvėrių apskaitos duomenimis medžiotojų kolektyvai valstybinių miškų valdytojų ir privačių miškų savininkų neprivalo supažindinti.
Medžiotojai elninių žvėrių apskaitos rezultatus pateikia tik rajonų Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijoms (Komisija) pateikiamuose Prašymuose dėl limitų nustatymo. Šiuose prašymuose medžiotojai taip pat pareiškia pageidavimus dėl elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo. Miškininkai ir privačių miškų savininkai, kuriems elninių žvėrių gausa labiausiai rūpi, gali tik iš dalies paveikti šiuos limitus, urėdijų ir privačių miškų asociacijų atstovams dalyvaujant Komisijos darbe.
Miškų urėdijos specialistui paprašius Aplinkos ministerijos skirti papildomų limitų briedžiams sumedžioti, gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad padidinti limitus gali prašyti tik medžiotojų kolektyvai. Padėtis ganėtinai keista, kai už gerą miškų atkūrimą atsakingi miškininkai negali daryti įtakos elninių žvėrių gausos reguliavimui net tada, kai šių žvėrių skaičius gerokai viršija leistinas normas.
Dar keistesnė matematika
Belieka tik stebėtis, kaip visuomeninė organizacija „Baltijos vilkas“ geba priversti Aplinkos ministeriją šokinėti pagal savo dūdelę. Jeigu vilkų mylėtojai nepasitiki medžiotojų vykdomomis žvėrių apskaitomis, tai vilkus ir lūšis jau nemažai metų verčiami skaičiuoti miškininkai. Jeigu „Baltijos vilkas“ abejoja vilkų apskaitos tikslumu, jie priverčia Aplinkos ministeriją šių plėšrūnų metinį sumedžiojimo limitą sumažinti iki 5 žvėrių. Ar Aplinkos ministerijoje nėra specialistų, gebančių mąstyti savarankiškai ir priimti savarankiškus sprendimus?
Visais laikais visus žvėris skaičiuodavo medžiotojai. Dėl tų apskaitų tikslumo, žinoma, galima ginčytis, tačiau žvėrys dėl to neišnyko. Daugelio iš jų gausa tik didėjo, o kai kurių žvėrių ir paukščių skaičiaus mažėjimas tikrai neturi tiesioginio ryšio su medžiokle.
Nepriklausomoje Lietuvoje palaipsniui atsisakyta daugelio žvėrių ir paukščių apskaitų.
Miškininkai valstybiniuose miškuose vilkus skaičiuoja todėl, kad „Baltijos vilkas“ nepasitiki medžiotojų apskaitomis, bet vilkus skaičiuoti privačiuose miškuose kažkodėl vis tiek patikima medžiotojams, tačiau jau už pinigus. Ir koks išskirtinis žvėris tas vilkas, kad keliama tiek triukšmo dėl jo apskaitos ir medžioklės? Šiais metais susidarė keista padėtis, kai vilkus visame medžioklės plotų vienete (ir valstybiniuose, ir privačiuose miškuose) skaičiavo medžiotojų klubų ar būrelių medžiotojai, nes jiems tai privalu pateikiant prašymą Komisijai dėl limitų, tačiau dar atskirai vilkus skaičiavo miškininkai valstybiniuose ir medžiotojai privačiuose miškuose. Ar ne per daug pilkių priskaičiuosime šitaip besistengdami? „Baltijos vilkas“ vėl dėl to liks nepatenkintas, nes jam tuo geriau, kuo mažiau vilkų priskaičiuojama.
Kai girininkijose specialistų skaičius sumažintas iki minimumo, kai beveik nelikę eigulių, o likusieji turi dirbti ne tą smetoninio eigulio darbą, kai galėjo sekioti vilkų pėdsakais (ir vargas būdavo tam eiguliui, kurio eiguvoje vilko pėdsakus pirmas aptikdavo girininkas ar, neduok Dieve, urėdas), miškininkai verčiami palikti kitus darbus ir šifruoti vilkų pėdsakų raizgalynes be papildomo atlyginimo, o medžiotojams, kurie privalo ir taip skaičiuoti žvėris, už vilkų apskaitą mokami pinigai...
Suskaičiuota gal tik pusė vilkų
Balandžio viduryje paskelbti tiek daug šurmulio sukėlusios vilkų apskaitos rezultatai – Lietuvos miškuose gyvena 208 pilkiai. Valstybiniuose miškuose vilkus skaičiavo miškininkai, o privačiuose – medžiotojai. Medžiotojai apskaitą vykdė pagal sutartį su Aplinkos ministerija už 100 tūkst. Lt atlygį. Tačiau niekas neatšaukė medžiotojų pareigos vilkus skaičiuoti klubų ar būrelių medžioklės plotų vienetuose (visuose miškuose) pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių priedo „Prašymas dėl medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo“ reikalavimus. Tad kur bus panaudoti šios vilkų apskaitos rezultatai?
Jeigu vilkų skaičius jau paskelbtas, atrodo, kad į šios apskaitos rezultatus nebus atsižvelgta. O vilkų apskaitos medžioklės plotų vienetuose rezultatai gerokai skiriasi nuo tos, kuri vykdyta miškininkų ir medžiotojų atskirai. Pavyzdžiui, pagal miškininkų ir medžiotojų (pastarųjų už pinigus) apskaitą visoje Kauno apskrityje suskaičiuota tik 20 vilkų, o pagal medžiotojų apskaitą (be atlyginimo) vien Kauno rajono miškuose rasti 48 pilkasermėgiai.
Situacija daugiau nei komiška: medžiotojais pasitikima, kai jie vilkus skaičiuoja už pinigus, ir nepasitikima, kai tai vykdo iš pareigos pagal medžioklės taisyklių reikalavimus. Tiesa, už pinigus vilkus skaičiuojančius medžiotojus kai kur kontroliavo organizacijos „Baltijos vilkas“ atstovai. Tačiau buvo ir tokių atstovų, kurie netgi nesugebėjo nustatyti, į kurią pusę nuėjęs ne tik vilkas, bet ir šernas. Netikusi yra ir Vilkų apskaitos Lietuvoje metodika. Ką reiškia 9–12 km uždaras maršrutas, kai apeinama tik apie 10 miško kvartalų? Girininkijoje vidutiniškai yra 60–70 kvartalų, tad likusiuose 50–60 kvartalų dalis vilkų gali ramiai tūnoti ir apskaitoje „nedalyvauti“. Nelabai kas per gilų sniegą klampojo ir aptiktomis vilkų pėdomis, kad įsitikintų, ar jie neišėjo iš girininkijos teritorijos. O ypač greitai klampoti per sniegą pavargdavo kai kurie „Baltijos vilko“ atstovai.
Medžiotojų klubuose yra 40–60 medžiotojų, todėl skaičiuojant (jeigu, žinoma, iš viso skaičiuojama, nes medžiotojai, savo medžioklės plotuose labai dažnai lankydamiesi ištisus metus, gerai žino, kokie žvėrys ir kiek jų gyvena jiems medžioklei priskirtuose miškuose) žvėris einama visomis medžioklės plotų vieneto miškų kvartalinėmis linijomis, suskaičiuojant į kiekvieno kvartalo vidų įėjusių ir iš jo išėjusių žvėrių pėdsakus. Taip skaičiuojant gaunami daug patikimesni rezultatai. Tad gal geriau buvo pasiųsti „Baltijos vilko“ stebėtojus į medžiotojų žvėrių apskaitas, kurias jie privalo vykdyti pagal Medžioklės taisyklių reikalavimus, o ne mokėti medžiotojams pinigus už atliekamą dalį jiems priklausančio darbo. Tuos pinigus buvo galima panaudoti ir prasmingesniems darbams.
Pernai tik valstybiniuose miškuose ir rezervatuose buvo suskaičiuota 250 vilkų (apskaita patikima, nes skaičiavo ne medžiotojai, o paskelbti visų kitų žvėrių, tik ne vilkų medžiotojų apskaitos rezultatai). Per 3 mėnesius atsitiktinai kitų žvėrių medžioklėse sumedžioti 47 vilkai, bet pavasariop Lietuvos miškuose liko tik 208 pilkiai. Tai ar Lietuvoje vilkai visiškai nesidaugino, ar jiems nepatiko lietuviškų avinų, veršių bei šunų mėsos skonis ir jie emigravo į Baltarusiją ar Latviją? Bijau, kad ateinantį medžioklės sezoną ne tik kad vilkų nemedžiosime, bet „Baltijos vilkas“ pareikalaus ir bent pusšimtį plėšrūnų įsivežti iš Baltarusijos ar Latvijos.
Tačiau nors kiek mąstant būtų sunku patikėti, kad, esant tokiam mažam vilkų skaičiui, sumedžiojimo limitai, kurie sudaro ketvirtadalį ar penktadalį visos Lietuvos vilkų populiacijos, įvykdomi vos medžioklei prasidėjus, per keletą medžioklių. Žinant, kokie vilkai atsargūs ir gudrūs, nesunku padaryti išvadą, kad pilkių skaičius sumažintas mažiausiai du kartus. Manau, kad Aplinkos ministerijos specialistai vilkų apskaitos rezultatus turėtų pakoreguoti atsižvelgdami ir į vilkų skaičių, pateiktą medžiotojų klubų ir būrelių prašymuose. Girtis, kad šių metų vilkų apskaita yra pati tiksliausia Lietuvos istorijoje, manau, neverta, kaip ir neverta dėl vilkų gausos Lietuvos miškuose skelbti visuomenės apklausos, kaip tai buvo daroma aiškinantis, ar pratęsti bebrų medžioklę.
Vilkų žinovas Petras Dabrišius įsitikinęs, kad vilkų skaičių gerokai sumažino patys medžiotojai, šiuos plėšrūnus šaudydami nelegaliai šernų jaukyklose, kur pilkiams lengviausia nutverti kokį šernioką. Atseit medžiotojai grobiu nenori dalytis su plėšrūnais, o Aplinkos ministerija normalių limitų vilkų medžioklei neskiria. Sunku patikėti, tačiau kas galėtų tai paneigti ar patvirtinti... Bet apskaitoje vilkų skaičius vis vien gerokai sumažintas.
