Švirkštai, skalpeliai, adatos ir žmogaus organai - rūšiuoti, deginti ar laidoti?

Pa­nau­do­ti švirkš­tai, skal­pe­liai, ada­tos, va­ta, tvars­čiai ir net­gi žmo­gaus kū­no or­ga­nai - tai tik da­lis me­di­ci­ni­nių at­lie­kų, ku­rios kas­dien kau­pia­si as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se. Jų tvar­ky­mas griež­tai reg­la­men­tuo­tas.

Apie tai pa­sa­ko­ja Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nės In­fek­ci­jų kon­tro­lės sky­riaus ve­dė­ja, vai­kų li­gų gy­dy­to­ja Da­nu­tė Kuz­mic­kie­nė. Drau­ge ji pa­ta­ria, ką da­ry­ti su na­mie at­si­ran­dan­čiomis me­di­ci­ni­nė­mis at­lie­ko­mis.

Pa­tir­tis - są­mo­nin­gu­mas

Me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mas - svar­bi svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų dar­bo da­lis, daž­nai ne­pa­ste­bi­ma, o gal­būt grei­čiau ne­ban­do­ma pa­ste­bė­ti pa­pras­tam pa­cien­tui, ta­čiau pui­kiai su­vo­kia­ma ten dir­ban­čiam per­so­na­lui. Bet tai, kaip sa­ko D.Kuz­mic­kie­nė, il­go dar­bo re­zul­ta­tas, ku­rio tiks­las - pa­dė­ti žmo­nėms įsi­są­mo­nin­ti žmo­gaus prie­der­mę.

„Vi­si tu­ri at­si­min­ti, kad gam­to­je nie­kas iš nie­ko ne­at­si­ran­da, nie­kas į nie­ką ne­pa­virs­ta. Mes esa­me at­sa­kin­gi už ap­lin­ką ir šva­rą, mes tu­ri­me steng­tis, kad į ap­lin­ką ne­pa­tek­tų pa­vo­jin­gų at­lie­kų. Tu­ri­me gal­vo­ti, ką da­ro­me ir ko­dėl da­ro­me“, - įsi­ti­ki­nu­si In­fek­ci­jų kon­tro­lės sky­riaus ve­dė­ja.

Kaip pa­ti gy­dy­to­ja me­na, link da­bar ap­skri­ties li­go­ni­nė­je vei­kian­čios me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­mos pra­dė­ta ei­ti nuo 2000-ųjų. „Šiuo me­tu eg­zis­tuo­jan­ti tvar­ka - dau­giau nei de­šim­ties me­tų įdir­bis, nes anks­čiau itin di­de­lių svars­ty­mų ir pa­mąs­ty­mų apie ap­lin­ką, jos šva­rą ir at­lie­kų tvar­ky­mą ne­bu­vo“, - pra­džią pri­si­mi­nė gy­dy­to­ja.

D.Kuz­mic­kie­nė, pa­sa­ko­da­ma apie li­go­ni­nė­je vyk­do­mą me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo sis­te­mą, ne­pa­mirš­ta ak­cen­tuo­ti, jog jų pa­tir­tis pa­vel­dė­ta iš part­ne­rių. „Kur­da­mi šią sis­te­mą mes tu­rė­jo­me la­bai daug ge­rų part­ne­rių. Dau­giau­sia pa­tir­ties sė­mė­mės iš Šve­di­jos Jon­čio­pin­go sri­ties ap­lin­ko­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jų. Jie va­ži­nė­jo į mū­sų li­go­ni­nę, ve­dė se­mi­na­rus, mes pa­tys va­žia­vo­me, žiū­rė­jo­me, kaip jie tvar­ko­si, mo­kė­mės, pe­rė­mė­me jų ge­ras ini­cia­ty­vas, pri­tai­kė­me jas čia“, - pa­sa­ko­jo ku­riant sis­te­mą da­ly­va­vu­si spe­cia­lis­tė.

Ji pri­pa­žįs­ta, kad me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo ini­cia­ty­vų pe­rė­mi­mas iš part­ne­rių - svar­bus eta­pas, ta­čiau ne ma­žiau svar­bu bu­vo pa­keis­ti li­go­ni­nės me­di­kų mąs­ty­mą. „Mums rei­kė­jo įro­dy­ti, kad pri­va­lo­me da­ry­ti taip, o ne ki­taip, kad jei­gu taip tvar­ky­si­me me­di­ci­ni­nes at­lie­kas, pa­tiems bus ge­riau“, - me­na pa­šne­ko­vė.

Kas ir kaip

Me­di­ci­ni­nės at­lie­kos - tai pa­vo­jin­gos ir ne­pa­vo­jin­gos žmo­nių svei­ka­tos prie­žiū­ros ir su ja su­si­ju­sių moks­li­nių ty­ri­mų at­lie­kos. Pas­ta­rų­jų tvar­ky­mo svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se me­to­di­niai nu­ro­dy­mai nu­ro­do ir la­biau­siai ak­cen­tuo­ja tai, jog me­di­ci­ni­nės at­lie­kos tu­ri bū­ti tvar­ko­mos sau­giai, kad ne­kel­tų pa­vo­jaus ap­lin­kai ir žmo­nių svei­ka­tai.

Me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo rei­ka­la­vi­mus as­mens ir vi­suo­me­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se Lie­tu­vo­je reg­la­men­tuo­ja hi­gie­nos nor­ma HN 66.

Me­di­ci­ni­nių at­lie­kų rū­šis, rei­ka­lau­jan­ti iš­skir­ti­nio at­sar­gu­mo, - pa­vo­jin­gos me­di­ci­ni­nės at­lie­kos. Tai ne­in­fe­kuo­ti ašt­rūs daik­tai, in­fe­kuo­tos, far­ma­ci­nės, ki­tos pa­vo­jin­gos at­lie­kos.

„As­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­je su­si­da­ran­čios at­lie­kos, ku­rios pri­si­lie­tė prie žmo­gaus kū­no da­lių, prie glei­vi­nių ar­ba pa­te­ko į žmo­gaus kū­no ert­mes, lai­ko­mos pa­vo­jin­go­mis to­dėl, kad žmo­gus - gy­vas or­ga­niz­mas ir jis taip pat yra tar­si ap­sė­tas mik­ro­or­ga­niz­mų. Tie mik­ro­or­ga­niz­mai lie­čiant ran­ko­mis ar ly­tint ne­svei­ką kū­no da­lį, ar at­lie­kant ope­ra­ci­ją tar­tum ap­gy­ven­di­na­mi ant žmo­gaus kū­no, jo ert­mė­se. Ašt­rūs daik­tai, kaip an­tai ada­tos, vien­kar­ti­niai skal­pe­liai ir taip to­liau, tu­ri ki­to­kių pa­vo­jin­gu­mo kri­te­ri­jų. Pa­vyz­džiui, ga­li bū­ti už­krės­ti mik­ro­or­ga­niz­mais, ada­tos net ir po ap­do­ro­ji­mo lie­ka ašt­rios, dū­rios ir rei­ka­lau­ja tam tik­ro tvar­ky­mo.“

In­fek­ci­jų sky­riaus ve­dė­ja sa­ko, kad at­lie­ka, kad ir ko­kia ji bū­tų, tu­ri pa­siek­ti ga­lu­ti­nį sa­vo taš­ką, kur ga­lu­ti­nai bus su­tvar­ky­ta bet ku­riuo mū­sų ša­ly­je leis­ti­nu me­to­du.

Me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo me­to­di­niuo­se nu­ro­dy­muo­se ra­šo­ma, jog efek­ty­viau­sias me­di­ci­ni­nių at­lie­kų ša­li­ni­mo bū­das - de­gi­ni­mas. Me­di­ci­ni­nių at­lie­kų che­mi­nė dez­in­fek­ci­ja, dez­in­fek­ci­ja van­dens ga­rais (ši­lu­mi­nė dez­in­fek­ci­ja) ir mik­ro­ban­gi­nis ap­do­ro­ji­mas - tik tar­pi­niai me­to­dai, pa­leng­vi­nan­tys jų sau­go­ji­mą, ve­ži­mą, ta­čiau ne­už­tik­ri­nan­tys šių at­lie­kų sau­gaus ša­li­ni­mo. Ko­kius me­to­dus nau­do­ja Aly­taus ap­skri­ties Sta­sio Ku­dir­kos li­go­ni­nė?

Tvar­ky­mo me­to­dai

„Mū­sų li­go­ni­nė­je įkur­ta dez­in­fe­ka­vi­mo ka­me­ra, ku­rio­je tvar­ko­mos vi­sos me­di­ci­ni­nės at­lie­kos. Vi­sų pir­ma kiek­vie­na at­lie­ka, ku­ri tu­ri gy­vų mik­ro­or­ga­niz­mų, pa­da­ro­ma ne­kenks­min­ga. Mū­sų įren­gi­nys vei­kia mik­ro­ban­go­mis ir yra skir­tas vi­sų me­di­ci­ni­nių at­lie­kų kenks­min­gu­mui ša­lin­ti, iš­sky­rus tam tik­ras at­lie­kas, to­kias kaip far­ma­ci­jos, ra­dio­lo­gi­nės tar­ny­bos at­lie­kos, ku­rios tvar­ko­mos ki­taip, taip pat pa­to­lo­gi­nės at­lie­kos - kū­no or­ga­nai ne­rei­ka­lau­ja ap­do­ro­ji­mo ban­go­mis. Vi­sos ki­tos at­lie­kos, ku­rios tik tu­ri kon­tak­tą su pa­cien­tu, mik­ro­ban­go­mis pa­da­ro­mos ne­kenks­min­gos ir pa­gal ga­lu­ti­nį at­lie­kų tvar­ky­to­ją siun­čia­mos iš­vež­ti ir tvar­ky­ti to­liau“, - pa­sa­ko­ja me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mą li­go­ni­nė­je ge­riau­siai iš­ma­nan­ti spe­cia­lis­tė.

Anot jos, dez­in­fe­ka­vi­mo ka­me­ro­je ne­kenks­min­gos pa­da­ry­tos at­lie­kos tam­pa ne­pa­vo­jin­gos. „To­kios at­lie­kos tin­ka­mos kaip ant­ri­nė ža­lia­va tam tik­rų pro­duk­tų ga­my­bai. Jos ati­duo­da­mos to­les­niam per­dir­bė­jui. At­lie­kos, ku­rių nė­ra ga­li­my­bės per­dirb­ti, ap­do­ro­ti Lie­tu­vo­je, su­ren­ka­mos per­ve­žė­jo ir ga­be­na­mos de­gin­ti“, - in­for­muo­ja D.Kuz­mic­kie­nė.

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je nė­ra nė vie­nos vei­kian­čios įmo­nės, ku­ri de­gin­tų me­di­ci­ni­nes at­lie­kas, to­dėl, anot In­fek­ci­jų kon­tro­lės sky­riaus ve­dė­jos, šios iš­ve­ža­mos į Lat­vi­ją.

Citata

Vi­si tu­ri at­si­min­ti, kad gam­to­je nie­kas iš nie­ko ne­at­si­ran­da, nie­kas į nie­ką ne­pa­virs­ta. Mes esa­me at­sa­kin­gi už ap­lin­ką ir šva­rą, mes tu­ri­me steng­tis, kad į ap­lin­ką ne­pa­tek­tų pa­vo­jin­gų at­lie­kų. Tu­ri­me gal­vo­ti, ką da­ro­me ir ko­dėl da­ro­me.

Far­ma­ci­nės at­lie­kos - pa­si­bai­gu­sio var­to­ji­mo ter­mi­no me­di­ka­men­tai iš li­go­ni­nės pa­da­li­nių ke­liau­ja at­gal į vais­ti­nę, o iš ten per­duo­da­mos ga­lu­ti­niam ve­žė­jui, ku­ris jas su­nai­ki­na.

O kaip tvar­ko­mos prie in­fe­kuo­tų at­lie­kų pri­ski­ria­mos žmo­gaus kū­no da­lys ir or­ga­nai: vai­siaus da­lys, gi­mę ne­gy­vi, ne­iš­si­vys­tę vai­siai (iki 22 nėš­tu­mo sa­vai­tės), pla­cen­ta, dan­tys, pa­to­lo­gi­nės ana­to­mi­jos sky­rių at­lie­kos (ne­fik­suo­ti au­to­psi­jos, biop­si­jos or­ga­niz­mo au­di­nių ban­di­niai, or­ga­nų ga­ba­lė­liai)?

D.Kuz­mic­kie­nė, rem­da­ma­si reg­la­men­tu, sa­ko, jog jie de­da­mi į po­lie­ti­le­ni­nius mai­šus ir lai­ko­mi šal­dik­ly­je, vė­liau ke­liau­ja į lai­do­ji­mo vie­tą: „Vie­ną kar­tą per sa­vai­tę jie lai­do­ja­mi tam tik­ro­je sa­vi­val­dy­bės pa­skir­to­je ir pa­ruoš­to­je aikš­te­lė­je. At­lie­ka­mi grę­ži­niai, aikš­te­lė griež­tai pri­žiū­ri­ma, ji sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jo­je Aly­taus mies­te. Prie jos gy­ven­to­jai ne­tu­ri pri­ėji­mo. Ji skir­ta bū­tent šioms reik­mėms.“

Pa­klaus­ta, ar ta te­ri­to­ri­ja nuo­la­tos di­dė­ja, spe­cia­lis­tė sku­ba nu­ra­min­ti - tik­rai ne, nes pa­to­lo­gi­nės at­lie­kos yra skai­džios: kaip ir žmo­gaus kū­nas pa­lai­do­tas su­yra per dau­ge­lį me­tų, taip ir am­pu­tuo­ti au­di­niai že­mė­je il­gai­niui su­si­skai­do.

Me­di­ci­ni­nių in­fe­kuo­tų, kon­kre­čiai žmo­gaus or­ga­nų lai­do­ji­mo vie­to­je iš­lai­ky­ta sa­ni­ta­ri­nė zo­na. Čia ga­li pa­tek­ti tik tie, ku­rie at­sa­kin­gi už lai­do­ji­mą, ir Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to dar­buo­to­jai. Pa­pras­to mir­tin­go­jo akis čia ne­už­klius.

At­ei­ties pla­nai

Kal­bė­da­ma apie me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mą tei­rau­juo­si ne tik dėl pra­ei­ty­je at­lik­tų dar­bų, už­si­me­nu ir apie at­ei­ties pla­nus. D.Kuz­mic­kie­nė sku­ba pa­si­džiaug­ti, jog me­di­ci­na ne­sto­vi vie­to­je, o spe­cia­lis­tai dir­ba tam, kad as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­ga tap­tų pa­trauk­li ir sau­gi vi­siems.

„Mū­sų li­go­ni­nė­je at­lie­ka­mi kon­kre­tūs dar­bai ir pla­nai. No­ri­me įsi­gy­ti pa­žan­giau­sią me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mo tech­no­lo­gi­ją, kon­ver­te­rį, ku­ris per­so­na­lui leis­tų su jo­mis pa­žan­giau ir leng­viau tvar­ky­tis. Kon­ver­te­rio tech­no­lo­gi­ja pa­grįs­ta karš­čio ir sau­so ga­ro prin­ci­pu, at­lie­kos tie­siog su­ma­la­mos į sau­sus mil­tus. Jos ne tik tam­pa sau­sos, bet ir ne­ten­ka 70 proc. tū­rio ir tu­ri di­de­lę ši­lu­mi­nę var­žą. To­kios at­lie­kos ga­li bū­ti pa­nau­do­tos to­les­niems tech­no­lo­gi­niams pro­ce­sams, net­gi ko­mu­na­li­nių at­lie­kų de­gi­ni­mo įmo­nė­se“, - pa­sa­ko­jo D.Kuz­mic­kie­nė.

Gy­dy­to­ja įsi­ti­ki­nu­si, jog to­kia tech­no­lo­gi­ja leis­tų pa­leng­vin­ti dar­bą per­so­na­lui ir su­ma­žin­tų at­lie­kų. Per­so­na­lui ne­be­rei­kė­tų tiek daug dirb­ti rū­šiuo­jant at­lie­kas, mat da­bar ap­do­ro­jant jas mik­ro­ban­go­mis ten­ka pai­sy­ti ga­ly­bės rei­ka­la­vi­mų.

Li­go­ni­nės sie­kis įsi­gy­ti spe­cia­lią tech­ni­ką - ne tik no­rų, bet ir dar­bų lyg­me­ny­je. Pa­reng­tas pro­jek­tas sie­kiant gau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos pa­ra­mą, jau įveik­ti du eta­pai. Li­go­ni­nės per­so­na­las ti­ki­si, kad jam pa­vyks gau­ti pa­ra­mą šiai tech­no­lo­gi­jai įdieg­ti.

Ne tik li­go­ni­nė­je, bet ir na­mie

As­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mas griež­tai reg­la­men­tuo­tas. Tad nau­do­da­ma­si pro­ga In­fek­ci­jų kon­tro­lės sky­riaus ve­dė­ją D.Kuz­mic­kie­nę tei­rau­juo­si, kaip me­di­ci­ni­nes at­lie­kas de­rė­tų tvar­ky­ti na­mie. Šios at­lie­kos, jei­gu su jo­mis de­ra­mai el­gia­ma­si, ne­tu­rė­tų bū­ti pa­vo­jin­gos.

Kiek­vie­no mū­sų na­mų vais­ti­nė­lė­je ga­li už­si­lik­ti pa­si­bai­gu­sio ter­mi­no vais­tų. Kur dė­ti pa­nau­do­tą švirkš­tą ar ada­tą - ar tą reg­la­men­tuo­ja įsta­ty­mai, o gal­būt žmo­giš­ko­ji tvar­ka?

Anot D.Kuz­mic­kie­nės, žmo­gus na­mie tu­ri­mus pa­si­bai­gu­sio var­to­ji­mo me­di­ka­men­tus tu­ri nu­neš­ti į vais­ti­nę, o šios įpa­rei­go­tos juos su­rink­ti. Spe­cia­lis­tė ak­cen­tuo­ja: itin svar­bu, kad tie vais­tai ne­pa­tek­tų į ben­drus ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius ir ne­bū­tų nu­ga­ben­ti į są­var­ty­nus.

Jei­gu nu­ti­ko taip, jog jūs pa­nau­do­jo­te švirkš­tą ar ada­tą, ti­kė­ti­na, kad na­mie tam at­ve­jui skir­tų dez­in­fe­kan­tų ne­tu­rė­si­te. „Tai ne­nu­ma­ty­ta įsta­ty­mu, o dėl žmo­giš­ko­sios tvar­kos - ne­ma­nau, kad tu­rė­si­te tam at­ve­jui skir­tų dez­in­fe­kan­tų. Grei­čiau­siai jie ke­liaus į bui­ti­nius kon­tei­ne­rius“, - ma­no D.Kuz­mic­kie­nė.

To­kių ašt­rių daik­tų iš­me­ti­mas pa­vo­jin­gas. To­dėl jei­gu jū­sų na­muo­se svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gas tei­kė gy­dy­to­jai, to­kias at­lie­kas jie tu­ri iš­si­vež­ti į svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gą ir ten pa­da­ry­ti ne­kenks­min­gas bei sau­go­ti iki ga­lu­ti­nio su­nai­ki­ni­mo. Blo­giau­siu at­ve­ju, jei to­kių at­lie­kų su­si­da­rė jū­sų na­muo­se, pa­si­sten­ki­te jas kiek ga­li­ma la­biau ap­sau­go­ti.

Citata

Žmo­gus na­mie tu­ri­mus pa­si­bai­gu­sio var­to­ji­mo me­di­ka­men­tus tu­ri nu­neš­ti į vais­ti­nę, o šios įpa­rei­go­tos juos su­rink­ti. Itin svar­bu, kad tie vais­tai ne­pa­tek­tų į ben­drus ko­mu­na­li­nių at­lie­kų kon­tei­ne­rius ir ne­bū­tų nu­ga­ben­ti į są­var­ty­nus.

Pa­ban­džius įsi­vaiz­duo­ti, ko­kia tvar­ka to­kios me­di­ci­ni­nės at­lie­kos ga­lė­tų bū­ti tvar­ko­mos na­mie, D.Kuz­mic­kie­nė tei­gė, jog ga­li­my­bių ir pa­mąs­ty­mų at­ei­čiai iš­ties aps­tu: „To­kių at­lie­kų tvar­ky­mas ga­lė­tų bū­ti Re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro pre­ro­ga­ty­va. Ši įstai­ga ga­lė­tų or­ga­ni­zuo­ti pa­vo­jin­gų me­di­ci­ni­nių at­lie­kų su­rin­ki­mą. Pats cen­tras ne­tu­ri ga­li­my­bių at­lie­kas pa­da­ry­ti ne­kenks­min­gas, ne­tu­ri įran­gos, tad to­kias pa­slau­gas ga­lė­tų pirk­ti iš li­go­ni­nės. Ga­li­my­bių at­ei­čiai tik­rai yra. O šian­dien ga­li­me pa­si­džiaug­ti tuo, kad sten­gia­ma­si plas­ti­ką, po­pie­rių, stik­lą, me­ta­lą at­skir­ti nuo ki­tų ko­mu­na­li­nių at­lie­kų, - žen­gia­me pa­žan­ges­niu ke­liu gal­vo­da­mi apie ap­lin­ką, vi­suo­me­nę, ben­druo­me­nę.“

Jei­gu jū­sų na­muo­se vis dar už­si­li­kęs se­na­sis gyv­si­dab­rio ter­mo­met­ras - pats lai­kas pa­gal­vo­ti apie šiuo­lai­ki­nę al­ter­na­ty­vą - elek­tro­ni­nį ter­mo­met­rą. Juo­lab kad gyv­si­dab­rio ter­mo­met­rus už­draus­ta par­da­vi­nė­ti jau nuo 2009 me­tų.

Jei iš­ti­ko bė­da - su­du­žo gyv­si­dab­rio ter­mo­met­ras, vi­sų pir­ma rei­kė­tų kuo sku­biau su­rink­ti gyv­si­dab­rį į už­da­rą in­dą. Ki­tas žings­nis - ge­rai iš­vė­din­ti pa­tal­pas. Pa­sak D.Kuz­mic­kie­nės, pats gyv­si­dab­ris kaip me­ta­las ne­pa­vo­jin­gas, pa­vo­jin­gi jo ga­rai, to­dėl, ge­rai iš­vė­di­nus pa­tal­pas, pa­ran­ku nu­sta­ty­ti gyv­si­dab­rio kon­cen­tra­ci­ją.

Me­di­ci­ni­nių at­lie­kų tvar­ky­mas - dė­me­sio rei­ka­lau­jan­tis pro­ce­sas, itin svar­bus svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se, ta­čiau ne ką ma­žiau ir kiek­vie­no iš mū­sų na­muo­se. To­dėl kiek­vie­ną kar­tą prieš me­tant at­lie­ką ne pro ša­lį at­si­min­ti gy­dy­to­jos D.Kuz­mic­kie­nės žo­džius, kad gam­to­je nie­kas iš nie­ko ne­at­si­ran­da ir nie­kas į nie­ką ne­pa­virs­ta.