Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą buvo daug naiviai manančių, kad su struktūrinių fondų lėšomis pavyks greitai Lietuvos ekonomiką, aplinkosaugą ir kitas sritis pastatyti ant kojų. Apsukrūs „biznieriai“ netruko pasinaudoti teisės aktų spragomis: miškams įveisti pinigus įsisavino, o žaliuojančių girių taip ir nematyti. Lėšų aruodai miškams įveisti jau beveik ištuštėję, o įveisimo programa įvykdyta pusiau įvykdyta.
Pastarojo meto miško įveisimas
Kadangi 2013 m. baigiamos vykdyti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ ir „Pirmas ne žemės ūkio paskirties žemės ir apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“, verta paanalizuoti ir šio tarpsnio miškų veisimo ypatumus. Šioje programoje lėšų poreikis naujiems miškams įveisti apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos miškingumo didinimo programoje (2001 m.) nustatytomis darbų apimtimis – valstybiniuose ir privačiuose miškuose kasmet pasodinti 7 tūkst. ha naujų miškų, per visą programos įgyvendinimo laikotarpį – 49 tūkst. ha. Šiam tikslui įgyvendinti programoje skirta trečdalis milijardo – 381,4 mln. Lt. Investavus šias lėšas į nederlingus, apleistus ir nenaudojamus žemės plotus šalies pramonė ateityje turėjo būti aprūpinta mediena, energetika – biokuru, įsteigta daug naujų darbo vietų sodinti, prižiūrėti, saugoti ir ugdyti naujus miškus, taip pat turėjo pagražėti mūsų gyvenamoji aplinka ir pagerėti jos kokybė.
Norai buvo geri
Lietuvai įstojus į ES naiviai tikėjau, kad iš įvairių programų miškams veisti skirti pinigai padės žmonėms ir valstybei įgyvendinti seniai puoselėtus tikslus, apie kuriuos anksčiau galėjome tik pasvajoti: savaime apžėlusių šabakštynų vietoje sužaliuos nauji, geros kokybės miškai, žmonės išmoks gerbti ir puoselėti medžius. Todėl rengdami dokumentus 2007–2013 m. programavimo laikotarpiui stengėmės, kad lėšų miškams įveisti skyrimo tvarka būtų paprastesnė ir patrauklesnė nei Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonių. Tuo metu labai nedaug žemės savininkų ryžosi sunkiam darbui be asmeninės naudos – ateities kartoms auginti mišką.
Atsižvelgdami į to meto paslaugų ir sodmenų kainas nustatėme kompensacines bendras miško įveisimo išmokas pagal veisiamų medžių rūšių kategorijas. Jas sudarė miško želdinimo ir žėlimo projekto parengimo, želdavietės ir dirvos paruošimo, stambių sodmenų, transportavimo, pasodinimo, net ir želdinių apsaugos (tvorų, specialių individualių apsaugų) išlaidos, kad jau pirmaisiais metais būtų galima užtikrinti miško įveisimo darbų sėkmę. Tuo metu maksimalus išmokos už įveistą mišką dydis siekė 12 tūkst. Lt už 1 ha (už ąžuolyną, apsaugant specialiomis individualiomis apsaugomis).
Vargu ar norėtume džiaugtis
Informacija apie lėšų miškams įveisti panaudojimą periodiškai skelbiama Nacionalinės mokėjimo agentūros tinklalapyje. Šiuo metu lėšų aruodai jau beveik ištuštėję: priemonės „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ lėšų telikę 17 proc., kitos priemonės „Pirmas ne žemės ūkio paskirties ir apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ – vos 6 proc. Atrodytų, reikia tik džiaugtis – programa beveik įgyvendinta! Tačiau kur informacija apie naujų miškų plotus, rūšinę sudėtį, kokybę? Kaip mus ir mūsų aplinką per šešerius metus pakeitė tas trečdalis milijardo litų? Deja, tokios informacijos NMA neskelbia ir neanalizuoja, o aš net panorėjusi jos negaučiau: tai privačių asmenų duomenys ir jie labai griežtai saugomi. Bet ir vienas plikas skaičius daug ką pasako.
Panaudodami Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos lėšas 2007 m. 1 987 ha už 99 tūkst. Lt įveisė pateikusieji paraiškas 2006 m., 2008 m. patvirtinta parama už beveik 29 mln. Lt, įveista 3 900 ha, 2009 m. – 34 mln. Lt, įveista 3 410 ha, 2010 m. – beveik 78 mln. Lt, įveista 2 812 ha, 2011 m. – daugiau kaip 73 mln. Lt, įveista 4 760 ha, 2012 m. – beveik 105 mln. Lt, įveista 6 459 ha miškų.
Per programos įgyvendinimo metus iškeltas tikslas – padidinti miškų plotus 49 tūkst. ha įgyvendintas vos 48 proc. (įveista 23,4 tūkst. ha), panaudojant 83 proc. visų lėšų, o 1 ha miško įveisti kasmet buvo prašoma vis daugiau lėšų: 2008 m. – 7,4 tūkst. Lt, 2012 m. jau du kartus daugiau – 16,2 tūkst. Lt. Tai rodo, kad kasmet vis daugiau buvo veisiama tų medžių rūšių, už kurių įveisimą mokamos didžiausios išmokos – ypač ąžuolų, nors tokių želdynų veisimas ir tolesnė priežiūra – pati rizikingiausia ir reikalaujanti daugiausiai pastangų. Jeigu dar NMA pateiktų duomenis, kokioje minėtų įveistų miškų plotų dalyje pasodintas miškas (be įvairių apsauginių juostų ar neželdintinų plotų), vargu ar kiltų noras džiaugtis „panaudotomis lėšomis“.
Nusikaltimas įgyvendinamas paprastai
Paprastos paramos įgyvendinimo taisyklės išryškino ne pačias geriausias daugelio tautiečių savybes: dar 2010 m. rudenį pasipylė projektai, kuriuose neretai sodinamo miško plotas tesudarė vos 30 – 40 proc. viso sklypo ploto, nes miško įveisimo išmoka pagal tuo metu galiojusias paramos įgyvendinimo taisykles buvo mokama už visą veisiamo miško plotą nepriklausomai nuo to, kiek miško iš tikrųjų jame pasodinta.
Nusikaltimas buvo įgyvendinamas paprastai: surandamas žemės sklypo savininkas, kurio atitinkamos formos (geriausiai ilgas, bet siauras, yra kelių, elektros linijų ir pan.) sklypas įsiterpęs tarp kitų savininkų žemės ūkio naudmenų ir jis perkamas, kai savininkas gauna leidimą veisti mišką. Tuoj pat rengiamas miško želdinimo ir žėlimo projektas ąžuolynui įveisti su individualiomis apsaugomis, paliekant po 15 m nuo kitų žemės savininkų žemės ūkio naudmenų. Daugeliu atvejų tereikėjo visame sklype pasodinti vos 1–2 eiles medelių ir miškas yra! Pavyzdžiui, Zarasų rajone žemės savininkas, „veisęs“ ąžuolyną 10,4 ha plote, o iš tikrųjų apsodinęs tik 3,7 ha, gavo 106 tūkst. Lt nepagrįstų pajamų, o jei dar įskaitysime išmokas už neegzistuojančio miško priežiūrą ir apsaugą 5 metus, „pelnas“ bus dvigubai didesnis. Tereikėjo labai nedaug – vos tai pastebėjus, uždaryti „landą“ teisės aktuose, tačiau atsakingos institucijos įtartinai delsė ir tik asmeniškai kreipusis į STT pavyko pasiekti, kad ši „landa“ būtų uždaryta.
Deja, uždarius šią landą, pasipylė kitokie projektai, kuriuose, priešingai, miškas projektuojamas sodinti iki kitų naudotojų žemės naudmenų ribų ar projektuojamos „pseudopamiškės“ hibridinių drebulių plantacijose, neprojektuojamos priešgaisrinės apsauginės juostos. Pasirodo, kad ne šiaip sau: už žolės gaisro sunaikintų ar kitaip žuvusių želdinių atkūrimą (nors ir dėl savininko kaltės) jau prašoma paramos iš tos pačios programos, tik iš kitos priemonės... kaip už stichinės nelaimės padarinius. Nežinia ką galvoja ir garbaus amžiaus senjorai, įgalioję ilgakojes bridžo žaidėjas veisti ąžuolynus jiems priklausančioje žemėje... Šios ir kitos neįvardytos „gudrybės“ ne tik padarė daug finansinės žalos valstybei ir jos žmonėms, bet ir iškreipė žemės rinką, sumažino galimybes pasinaudoti parama doriems žemės savininkams, diskreditavo miško veisimo idėją.
O įveisto miško kokybė?
Nemažesnį nerimą kelia ir įveisto miško kokybė. Spartėjant „lėšų panaudojimo“ tempams, pastebimai į pogrindį traukėsi Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonėse dalyvavę Lietuvos patriotai. Apie vieną iš jų, kurio žemėje „Rokiškio šilas“ prieš septynerius metus pasodino Lenkijos ąžuolus ir jų nebeliko, jau rašiau, dabar verkia kiti, Uc augavietėje pasodinę pušis.
Laikai keičiasi: niekas iš paramos gavėjų jau nebesiskundžia dėl įveisto miško kokybės – skundžia principingus urėdijų pareigūnus, netvirtinančius korupcinių miško želdinimo ir žėlimo projektų, jie net šantažuojami. Bet yra ir tokių, kurie tvirtina. Atlikusi 2011 m. patvirtintų miško želdinimo ir žėlimo projektų analizę, pamačiau, kad net 40 proc. visų ąžuolynų suprojektuota nesilaikant Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatuose nustatytų reikalavimų. Daugiausiai – Ignalinoje, Kelmėje, Utenoje ir Zarasuose, kur ąžuolynų auga mažiausiai. Bet tuojau sulaukiau mokslininkų priekaištų, nors ir jie visai neseniai, kai dar nebuvo paramos, manė taip, kaip ir aš: Nc augavietėje ąžuolai veisiami kartu su kitomis medžių rūšimis, o Lc augavietėje iš viso neveisiami ne dėl to, kad ąžuolai ten neauga, o dėl to, kad pirmojoje miško kartoje lepesnes medžių rūšis reikėtų sodinti tik joms geriausiai tinkančiose augavietėse ar su kitomis medžių rūšimis, kad miškas išliktų, ypač kai jį veisia ir prižiūri ne profesionalai arba šiuos darbus patiki kitiems ir neturime teigiamų tokios veiklos pavyzdžių.
Daromas spaudimas leisti ąžuolų želdynus veisti vienmečiais sėjinukais, kažkodėl nesiūlant atsisakyti dalies paramos, į kurią įskaičiuota ne vienerių, o ketverių metų ąžuoliukų kaina, hibridines drebules veisti skurdžiose augavietėse, nes kitaip bus sužlugdyta nacionalinė biokuro naudojimo programa... Ko tik nesugalvojama siekiant kuo didesnės asmeninės naudos: neprojektuojamas dirvos ruošimas, dvejų metų ąžuoliukai eilėse mišrinami su dvigubai vyresniais eglių sodinukais, ant kiekvieno karūnos užmaunant daržovių fasavimo tinklą ir t. t. Pinigai ne tik apsvaigina, bet ir suteikia įžūlumo: tokių projektų rengėjai kreipiasi ir į Seimo kontrolierius, kuriems turėsime išaiškinti miškininkystės kursą.
Ar apsigins miškas?
Iš tikrųjų pinigai – didelė jėga. Pastebėjau, kad pastaraisiais metais vis dažniau miškininkystės šalininkus ir praktikus į kampą bando spausti organizuoti „pinigų šlavėjai“, prisidengdami skambiais šūkiais ir nuskriaustųjų deklaracijomis. Manau, kad ir nuo jų apsiginsime, bet ar apsigins miškas, kurį susikūrėme „projektuose“ siekdami kuo didesnės asmeninės naudos ir nepaisydami praktinės patirties?
Pabaigai norėčiau priminti, kad visi anksčiau ir dabar įveisti miškai Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių nustatyta tvarka privalo būti įregistruoti LR miškų valstybės kadastre ir šiam plotui taikomi LR miškų įstatymo reikalavimai. Todėl manau, kad miškai nepražus: juos jau gina įstatymas.
Istorinė patirtis
Lietuvoje miškai veisiami nuo XVI a., kai remiantis Valakų reformos įstatymu žemės ūkiui netinkami plotai buvo paliekami apaugti mišku. Apie iki XX a. žemės ūkiui netinkamuose plotuose įveistus miškus duomenų turime mažai: literatūroje minimi Degsnės (1849 m.) ir Vidgirio (1859 m.) maumedžių želdynai.
Daugiausiai patirties sukaupta veisiant želdynus pokario metais:1946–1990 m. žemės ūkiui naudotuose plotuose įveista apie 230 tūkst. ha želdynų. Analizuojant šio periodo miškotvarkos duomenis nustatyta, kad didelės dalies (apie 42 proc.) želdynų įveisti nepasisekė ir tam didžiausios įtakos turėjo nepageidaujamos medžių rūšys, kurios nustelbė pasodintus, bet neprižiūrėtus medelius arba juos sunaikino žvėrys. Tuomet buvo sodinami labai tankūs pušų (apie 15 tūkst. vnt. ha) ir eglių želdynai, todėl vėliau jie buvo pažeisti šakninės pinties, daug želdinių žuvo dėl medžių rūšių neatitikties augavietės sąlygoms, blogos sodinimo agrotechnikos, smulkių ir nekokybiškų sodmenų, prastos priežiūros ir apsaugos, sodmenų perkėlimo principų (tada tokių reikalavimų ir nebuvo) nesilaikymo.
Želdynuose vyravo spygliuočiai – pušys ir eglės (95 proc.), lapuočių buvo sodinama mažai: beržynų, liepynų ir maumedynų – po 0,5 proc., ąžuolynų – tik 0,24 proc. viso ploto, nors 1950 m. ir vėliau ne kartą buvo skelbtas ąžuolynų veisimo vajus. Kai kuriais metais ąžuolynų buvo veisiama net 9 proc., tačiau jų beveik neišliko. Geriausiai išsilaikė eglių želdynai, nes jie atsparesni stelbimui ir mažiau pažeidžiami žvėrių. Blogiausiai išsilaikė ąžuolų ir maumedžių želdynai: maumedžiai nepakelia pradinio stelbimo, o ąžuolai pažeidžiami daugelio žvėrių ir dėl lėtesnio augimo labiau stelbiami (R. Gabrilavičius, J. Danusevičius ir kt., 1999).
