Viso kvartalo puošmena
Važiuodamas ar eidamas Smėlynės gatvės pabaiga, netoli „Iki“ parduotuvės, kiekvienas keleivis tikrai pastebės po dešine tarp namų kerojantį didžiulį plačiašakį ąžuolą. Drūtam šio galiūno liemeniui apglėbti prireiktų kelių augalotų vyrų, o norėdamas pažvelgti į jo viršūnę, turi gerai atlošti galvą.
Žmonės tvirtina, kad šiam milžinui jau šimtas metų, o gal ir daugiau, jį pasodinęs čia kadaise žemių turėjęs stambus ūkininkas.
„Tai viso mūsų kvartalo puošmena. Vasarą, kai ąžuolas sulapoja, jo vainikas kaip puokštė uždengia visą dangų“, – didžiuojasi gražuolio paunksnyje gyvenantys panevėžiečiai.
Žemės po ąžuolu neparduoda
Tačiau jau kiek laiko tenykščius žmones kamuoja didelis nerimas. Praėjusį rudenį jų naujakurys kaimynas, statydamasis namą, nereikalingas žemes sustūmė ant ąžuolo papėdės, ir gyventojai būgštauja, kad šios sunkios krūvos dusinamas medis gali žūti. Vyras žadėjęs netrukus žemes nukasti, tačiau taip ir nepajudinęs piršto, o tas kalnas jau spėjęs apželti stora velėna.
„Būtų gaila, jei nudžiūtų – šitoks ąžuolas, tokių dar paieškoti reikia“, – grąžė rankas šalimais gyvenanti 65-erių Nijolė Bulienė su vyru Vytautu. Sutuoktiniai po ąžuolu įsikūrė tik prieš porą mėnesių ir iš karto ėmė rūpintis prie savo sklypo prisidurti ir lopinėlį, kuriame keroja galiūnas medis.
„Dabar jis auga valstybinėje žemėje, tačiau Savivaldybė to gabalėlio mums parduoti nesutiko – sakė, jūs ir taip turite devynis arus, nors mieste visiems priklauso tik po šešis“, – aimanavo ponia Nijolė.
Jos vyras Vytautas sakė augęs kaime ir suprantąs, kad kalnu žemių apkrauti medį yra negerai. „Gamtoje taip nebūna, todėl ąžuolui gresia didelis pavojus“, – įsitikinęs ponas Bula.
Žadėjo pats atkasti
29-erių metų Jurga Krumplienė po šiuo ąžuolu yra užaugusi, o dabar su savo vaikeliu aplanko čia tebegyvenančius tėvus.
„Šią vasarą raginau tėtį, sakiau – imam ir pasamdom traktorių medžiui iš žemių krūvos išvaduoti, tačiau ją supylęs kaimynas pažadėjo: nebijokite, tuoj tuoj pats ąžuolą atkasiu. Šis medis man ne tik primena vaikystę, jis – tarsi viso šio rajono simbolis“, – „Panevėžio balso“ korespondentams teigė jauna moteris.
Ponia Jurga prisiminė senelio pasakojimą, esą senovėje prie šio ąžuolo mėgę rinktis aplinkinių sodybų vyrai, čia jie lošdavę kortomis, aptardavę paskutines naujienas.
Pasodinęs ūkininkas Birulis
Užėjome ir į medį žemėmis apvertusio Alfredo Grytės kiemą. 60 metų vyras tvirtino per statybas tiesiog neradęs kitos išeities. „Sustūmiau po ąžuolu, manydamas, jog neilgam, bet taip ir nesuradau laiko išvežti. Kaip ir kaimynai Bulos, prašiau Savivaldybės architektų leisti man nusipirkti tą žemės plotelį prie ąžuolo, maniau ten ir tvorą pasistatyti, tačiau jie sutikimo nedavė“, – paaiškino ponas Alfredas.
Vyras dievagojosi nenorįs pakenkti šimtamečiam medžiui, atvirkščiai – ąžuolas esąs jo sodybos puošmena, pasididžiavimas, todėl žemių krūvą tikrai nukasiąs dar šiais metais.
„Čia jau keturis dešimtmečius gyvenanti mano žmona iš savo giminės senolių yra girdėjusi, kad šį ir dar porą, deja, jau neišlikusių ąžuolų kadaise pasodino šiose vietose gyvenęs stambus ūkininkas Birulis. Šio žmogaus seniai nebėra, o jo dėka išaugęs medis jau džiugina kelias kartas žmonių“, – sakė A. Grytė.
Medžiui sunkiau kvėpuoti
Miesto Savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė Asta Binkevičiūtė, atsakinga už Panevėžio kraštovaizdį, į klausimą, ar Savivaldybė turi kokią nors senų ir vertingų medžių apsaugos programą, dienraščiui teigė, jog tokia neegzistuoja, tačiau yra Tarybos patvirtintos ir apie tai užsimenančios miesto tvarkymo ir švaros taisyklės.
„Mano įsitikinimu, žmogus, supylęs žemes ant šito ąžuolo, pažeidė ne vieną taisyklių punktą. Pirmiausia jose draudžiama ardyti želdinius už statybų ribų, laužyti ir kirsti medžius bendrojo naudojimo teritorijose“, – tvirtino A. Binkevičiūtė.
Tarnautojos duomenimis, be to, ant medžių negalima kabinti sūpuoklių, skalbinių, vinimis tvirtinti inkilų, po jais laikyti žiemą gatvėms barstyti skirtą smėlį.
„Be abejonės, žemėmis apkastas ąžuolas sunkiau kvėpuoja, jo šaknys gauna mažiau lietaus vandens“, – teigė A. Binkevičiūtė, paklausta, ar, jos nuomone, šimtametis galiūnas Smėlynės gatvėje gali nudžiūti.
Išgraužtose skylėse telpa plaštaka
„Ar senas, ar jaunas, ar ąžuolas, ar gluosnis – visus medžius reikia puoselėti“, – išgirdęs apie žemių krūvoje įkalintą ąžuolą, „Panevėžio balsui“ tvirtino Panevėžio regiono aplinkos departamento direktorius Valdemaras Jakštas.
Pasak pareigūno, statybų metu šalia augantys medžiai privalo būti apsaugoti nuo pažeidimo, juos netgi būtina aprišti lentomis.
V. Jakšto vadovaujamo departamento vyresnioji aplinkos apsaugos inspektorė Ieva Jakupkaitė sakė, jog Panevėžyje visi valstybinėje žemėje augantys medžiai, išskyrus vaismedžius ir vaiskrūmius, yra saugotini, o tai reiškia, kad jiems genėti ar kirsti būtinas Savivaldybės leidimas.
Vyresnioji aplinkos apsaugos inspektorė, nuvykusi ir apžiūrėjusi Smėlynės gatvės ąžuolą, pranešė, kad galiūną reikia skubiai gelbėti.
„Medžiui kenkia ne tiek užpiltos žemės, kiek jį apnikusios kinivarpos. Į išgraužtas skyles kamiene kai kuriose vietose jau lenda visa plaštaka. Be to, ąžuolą būtina apgenėti. Prie jo įsikūrę gyventojai nedelsdami pagalbos turėtų kreiptis į Savivaldybės priimamąjį“, – teigė I. Jakupkaitė.
