Vargu ar rasime poetą, rašytoją ar kitokį dainių, kuris miškui, medžiui nebūtų skyręs dalies savos kūrybos. O žydų „talmuduose“ net taip parašyta: jeigu sodinsi medį ir tau tuo metu praneš, kad atėjo Mesijas (žydams Mesijas dar neatėjo, jie jo tebelaukia), tu pabaik jį sodinti ir tik po to eik sutikti Išganytojo. Mes, kasdien galį gerėtis miškų ošimu ir kitokia žaluma, dažnai nė nesuvokiame, koks tai yra turtas, kokia tai paties Dievo dovana, kai kažkam medis ilgus amžius buvo tik žalia svajonė.
Tą supratau viešėdama Izraelyje ir jų miestuose matydama keistų skardinių medelių, kurie šiandien ten atlieka istorinės atminties vaidmenį. Dar tuomet, kai dabartinė Izraelio valstybė buvo plika dykuma, žydai ją svajojo paversti žydinčiu sodu. Bet medis kaip svajonė taip greitai neauga. Ir jie tuomet ėmė atliekamus skardos gabalėlius, karpė iš jų lapus, dažė ir darė medžius, šitaip apgaudinėdami save, o kartu turėdami savo žydinčio krašto simbolį.
Tytuvėnų miškų urėdijos, kaip ir kitų šalies urėdijų miškininkams, skardinių medelių daryti nereikėjo, tačiau sodinti pradėto medžio dėl atėjusio Mesijo, ko gero, nemestų. Miškininkai, nepaisydami įvairiausių jų kelyje pasitaikančių trukdžių, randa būdų, kaip įveisti naujus miškus, arba, kaip įrašyta jų programose, didinti šalies miškingumą.
Tytuvėnų miškų urėdijos miškininkai nuo žemės reformos darbų pradžios yra įveisę per 600 ha naujų miškų. Pasak vyriausiojo miškininko Valdo Gasiūno, naujų miškų įveisimas ypač paspartėjo nuo 1998 m., kai miškininkų prašymu nederlingus, apleistus laisvos valstybinės žemės sklypus imta projektuoti apželdinti mišku. Tiesiog pati miškininko prigimtis tokia: jei radai apleistą ir nenaudingą plotą, sodink medį. „Tokiu būdu reformos metu suprojektuotus sklypus mums priskirdavo valdyti pasitikėjimo teise, juose mes įveisdavome naujus miškus. Bet tikrasis sodinimas, be abejo, prasidėjo tuomet, kai atsirado ES miškų įveisimą skatinančios paramos programos. Mes be problemų gavome pakankamai žemių miškams įveisti, tad beliko sodinti. Šiandien jau turime tikrai įspūdingų vientisų plotų, net po 40–50 hektarų. Medžius jau retinti reikia, grybautojai mūsų pasodintuose jaunuolynuose šūkauja, vienas kito nerasdami, rudmėsių pilna“, – pasakojo mūsų pašnekovas.
V. Gasiūnas neabejoja, jog naujų miškų įveisimas, apleistų, ūkininkauti netinkamų žemių apželdinimas mišku būtų vykęs dar sklandžiau, jei nebūtų vėlavusios su tuo susijusios administravimo taisyklės. Jau šiandien turėtų būti aišku, kas bus po 2013-ųjų, kaip bus tęsiama miškų įveisimo paramos programa, kokios numatomos jos apimtys.
„Miškininkystėje „ant smūgio“, kaip dabar sako jaunimas, nieko nepadarysi. Reikia pririnkti sėklų, užauginti sodmenų. Tam reikia laiko, per vieną sezoną to nepadarysi. O ką gali daryti, jei nežinai, kokios perspektyvos, kokie bus prioritetai? Ar neatsitiks kaip dabar, kai Lietuvoje pritrūko ąžuoliukų, kai visiems jų vienu metu prireikė? Mums perspektyvą reikia žinoti prieš 3–4 metus ir gal net anksčiau, tada ir sprendimai bus kur kas efektyvesni. Kalbų tai girdim, kad bus tęstinumas, bet apie tai dar niekur neparašyta.“
Vyr. miškininkas V. Gasiūnas sako, jog labai svarbu iš anksto žinoti, kokia numatoma paramos schema: jei ji bus panaši į 2004–2006 m. paramos etapą, tai didelio miškininkų sujudimo nereikės, bet jei bus panaši į antrąjį, 2007–2013 m., tai reikėtų galvoti ir apie medelynų ploto didinimą. Antraip sodinukų gali pritrūkti. „Suprantama, bandome išsisukti iš padėties: pirmiausia stengiamės aprūpinti privačius sodintojus, sodinančius urėdijos administruojamoje teritorijoje, siekiame subalansuoti miško sodmenų pasiūlą ir paklausą derindami želdinimo sezonus (pavasaris, ruduo), keisdami darbų apimtis mums priskirtuose plotuose, o jei matome, jog yra sodinukų perteklius, patys daugiau sodiname. Talpioje sodmenų saugykloje-šaldytuve laikome šimtus tūkstančių įvairių medžių rūšių sodinukų, kurie ten saugiai, ramiai snūduriuodami, sulaukia ir pačių vėlyviausių miško sodintojų“, – dėstė V. Gasiūnas.
Tytuvėnų miškininkai sako, jog nenaudojamų, apleistų ir ūkininkauti tikrai netinkamų žemių yra gana daug. Pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą per artimiausius 20 metų šalies miškingumą numatoma padidinti 3 proc. Vien Kelmės rajone dar visą dešimtmetį reikia sodinti kasmet daugiau kaip po 400 ha naujų miškų.
Vis daugiau žemės savininkų, gyvenančių miestuose, toli nuo savo nuosavybės, svajoja apie ilgalaikes investicijas, t. y. apie miškų įveisimą. „Būna, jog mums rašo, kad jie norėtų prisidėti prie miško sodinimo. Kartais paprašo, jog leistume jiems užsodinti atitinkamą gabalą miško, kad morališkai jaustųsi prie to prisidėję. Kitas net savo sodmenimis tai pasišauna daryti. Žinoma, mes tokią galimybę visada suteikiame, tačiau sodinukais aprūpiname. Gal iš pirmo žvilgsnio ir keistokai atrodo miestiečių pageidavimai turėti moralinį mišką, bet čia glūdi gili prasmė. Šiemet tokį plotelį buvome parinkę gražiu pavadinimu Pašventupės kaime, bet žmogus neatvažiavo. Matyt, buvo tam rimtų priežasčių“, – pasakojo mūsų pašnekovas. Apskritai V. Gasiūnas pastebi, kad privačių miškų savininkai jau lenkia urėdiją savo sodinamais miškais. „Esame patvirtinę per 870 miško įveisimo projektų privačiose žemėse, bendras ten numatytų įveisti miškų plotas jau viršija 2 000 ha“, – sako jis.
Remiantis oficialiai paskelbtais duomenimis, Marijampolės miškų urėdija šalyje yra antroji iš daugiausiai įveisusių naujų miškų – 738 ha. Pagrįstai kyla klausimas, kaip jie tarp tokių derlingų žemių, garsių savo žemdirbystės tradicijomis, dar randa vietos ir miškams veisti? Urėdo pavaduotojas Justinas Maumevičius sako, jog didelių paslapčių čia nėra. Jie tiesiog atsidūrė tam palankioje strateginėje vietoje ir nepražiopsojo duoto šanso. „Mūsų pagrindinis miškų veisimas vyksta pasienyje su Lenkija. Kadaise, kol valstybės buvo atsitvėrusios sienomis, ši teritorija, 57 km pasienio ruožas, buvo uždara ir ten žmonės nelandžiojo. Kai sienų nebeliko, mes negaišdami pasirūpinome, kad ta teritorija įgytų valstybinio miško statusą. O dabar vargstam. 57 km, o plotis – kai kur vos 300 metrų. Juk medį pasodinti – tai tik maža darbo dalis. Dar penkerius metus reikia jį prižiūrėti, auginti, puoselėti, kaip žmogų.“ Urėdo pavaduotojas Justinas neslėpė, jog jie dar yra numatę bent penkerius metus kasmet įveisti po 50 ha naujų miškų. Dar 1 250 ha daromi geodeziniai matavimai. „Sakykim taip: tarp lyderių atsidūrėm dėl specifinių dalykų. Automobilių turgaus aikštės tikrai nebūtų leidę apsodinti mišku“, – sakė urėdo pavaduotojas J. Maumevičius.
Bet... Marijampoliečių kaimynai iš Lazdijų rajono taip pat tokių specifinių dalykų turėjo, tik jų pasienyje kažkodėl miškai neošia. Matyt, nesuskubo laiku ir šaukštai popiet. Taigi teisūs bus tie žydai, jog medžio sodinimo atidėlioti neverta, net jeigu ateitų pats Mesijas.
