Kalninės pušys - Lietuvai svetimas augalas
Teigiama, kad praėjusį savaitgalį liepsnojusį gaisrą galėjo sukelti numesta nuorūka, tačiau gamtininkas A. Gaidamavičius mano, jog gaisro buvo galima apskritai išvengti ar jo sulaukti mažesniame plote, jei toje vietoje neaugtų tik kalninės pušys.
„Kalninės pušys Lietuvoje vertinamos kaip rūšys, kurias reikėtų po truputį šalinti. Per 10 metų numatyta jas kirsti ne tik dėl to, kad jos yra kaip parakas, degančios kelia pavojų miškams ir žmonėms, bet ir todėl, kad tai yra svetimžemė rūšis. Kiekviena valstybė laikosi politikos, kad svetimžemės rūšys neturi būti natūralioje gamtoje – jos gali būti parkuose kaip dekoratyviniai želdiniai, bet natūralioje gamtoje turėtų būti mūsų natūralios rūšys“, – aiškina gamtininkas.
Jis pasakoja, kad pirmykščiai miškai, augę Kuršių nerijoje, buvo lapuočių, daugiausia – ąžuolynai. „Kai tuos ąžuolus iškirto pirkliai, prasidėjo milžiniškas smėlynų pustymas, vėjo erozija, todėl ir buvo palaidoti kaimai. Tam sustabdyti buvo imtasi tų kalninių pušaičių pagalbos, nes tik jos vienintelės galėjo augti pustomose kopose. Net ir mūsų tikroji pušis gryname smėlyje neauga, jai reikia bent kiek dirvožemio. Kalninės pušys mažiau reiklios dirvožemiui, todėl buvo panaudotos saugoti nuo kopų judėjimo“, – tęsia A. Gaidamavičius.
Paukščiams „patręšus“ pradeda augti ąžuoliukai
Ši funkcija, anot gamtininko, jau seniai atlikta, ir kalninės pušys yra nebereikalingos. Be to, netoli Juodkrantės gyvenantys kormoranai esą atkuria pirmykščius miškus, nes būtent jų patręštoje žemėje pradeda augti ąžuoliukai, kurie dygsta labai intensyviai.
Jis siūlo palikti dalį kalninių pušų kaip eksponatą, kad žmonės galėtų matyti, kaip atrodė Kuršių nerija, o kitą dalį užsodinti arba apskritai palikti pilkąsias kopas, kurios, gamtininko tvirtinimu, kur kas vertingesnės buveinės nei pušynai. „Jei vis dėlto reikia užsodinti, baiminantis vėjo erozijos ir kopų judėjimo, tai mūsų paprastosiomis pušimis“, – pataria gamtininkas.
Parko vadovė: dabar jau turbūt visiems aišku
XX amžiaus septintajame dešimtmetyje šie miškai jau užėmė apie 60 proc. visos Kuršių nerijos teritorijos, o 2012 m. jų buvo beveik 73 proc.
Savo ruožtu Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser teigia, kad, pradėjus vykdyti šį projektą, visuomenė buvo nusistačiusi neigiamai, klausė, kaip drįstama kirsti kalnines pušis. „Po tokio gaisro jau aišku, kad vienintelė priemonė – kuo greičiau mažinti persenusias, nereikalingas ir savo darbą atlikusias kalnines pušis. Ten nieko nėra, mirusi zona“, – portalui LRT.lt kalbėjo A. Feser.
Ji patikino, kad projektas bus atliekamas pilnu tempu, galbūt net greitinamas. „Daugybę kartų aiškinau, kad tą reikia daryti, dabar, manau, visiems aišku. Užgesinti paprastą mišką nėra taip sunku, nes suveikia visos prevencinės priemonės, mineralizuotos juostos, kirtimai, o kalnapušių neveikia niekas“, – sako A. Feser.
S. Paltanavičius: gaisro metu žūsta praktiškai viskas
Gamtininko Selemono Paltanavičiaus pasiteiravus, kokią žalą gamtai padaro gaisras, šis portalui LRT.lt teigė, kad baisiau už gaisrą nieko neįmanoma įsivaizduoti.
Be to, pasak S. Paltanavičiaus, po kelerių metų, kai gaisravietė bus sutvarkyta, toje vietoje esą pradės augti svetimos rūšys, visai nebūdingos šiai aplinkai, mat visiškai pasikeis dirvožemio paviršinė terpė.
„Pradės augti užneštinės, Kuršių nerijai visiškai nebūdingos rūšys. Matoma, kad po gaisro išliko robinijos – baltosios akacijos – kurios yra invazinės, Kuršių nerijoje jas reikia naikinti, nes jos labai agresyvios ekologiškai“, – tęsia gamtininkas.
Savo ruožtu A. Gaidamavičius mano, kad Kuršių nerijoje, kur kilo gaisras, biologinė įvairovė yra mažesnė nei kitose vietovėse, pavyzdžiui, Labanoro girioje.
Jis sutinka, kad kalninėse pušyse taip pat žuvo daug gyvūnijos, įskaitant driežus, vabzdžius ir pan. „Driežai nepabėga, bet žinduoliai, jei žino, kur bėgti ir nepapuola į dar didesnį gaisrą, pabėga. Zuikiai, lapės pasitraukia iš tokių vietovių“, – sako A. Gaidamavičius.
Anot jo, gaisras yra natūralus reiškinys, kylantis ir nuo žaibų, ir taip esą sukuriama nauja buveinė, kuri gali augti tik po gaisrų – kai kurie grybai, žoliniai augalai, vabzdžiai net esą net mėgsta gyventi gaisravietėse.