Iš Minijos kaimo (Šilutės r.) prieplaukos ketvirtadienio rytą pasroviui upe pasukę į jos atšaką, jungiančią su Kuršių marių Kniaupo įlanka ,Upaitę, laivavedžiai išvydo naftingą protakos paviršių.
Kelios minutės po devintos ryto jie informavo Bendrąjį pagalbos centrą. Į žvalgybą pirmiausia išvyko Šilutės priešgaisrinės gelbėtojų tarnybos komanda, du jos pareigūnai ir operacijos vadovas.
Iki Mingės prieplaukos keliolika kilometrų nuo Šilutės ugniagesių gelbėtojų komanda atvyko automobiliu su priekaba, čia nuleido į vandenį valtį su varikliu ir pasroviui ėmė žvalgyti teritoriją.
Įkandin išvyko ir du Šilutės Aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai.
Minijos upėje iki pat Upaitės ištakų naftos dėmių dar nesimatė.
Plaukiančių teršalų juosta prasidėjo iš karto nuo Minijos upės pasukus pasroviui į Upaitę.
Pasak Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistų, iki vidurdienio vis dar buvo žvalgoma teritorija ir nenuspręsta, ar stabdyti teršalų juostą, lėta srove plukdomą link Kuršių marių, boninėmis užtvaromis, ar absorbentais ją utilizuoti vietoje.
„Laukiame specialistų iš Klaipėdos apskrities priešgaisrinės valdybos, jie priims sprendimą, kaip vykdyti šią operaciją“, - žurnalistei sakė Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas.
Upaitės protaka, gili ir per vandens turizmo sezoną intensyvaus laivų eismo smarkiai apkrauta kelių kilometrų ilgio vandens kelio atkarpa, galėjo būti užteršta naftos produktais iš praplaukiančių laivų.
Jokių naftos produktų bazių šioje Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje, įeinančioje į „Natūra 2000“ ekologinį tinklą, nėra.
Įvykio vietoje dirbančio Šilutės aplinkos apsaugos agentūros darbuotojo Prano Sirtauto žodžiais, pirminė gamtosaugininkų versija yra viena - gal būt kuris nors iš laivavedžių galėjo atsikratyti Upaitėje naftingo balasto arba ištiko avarinis kuro išsiliejimas.
„Vizualiai yra matoma apie šimto metrų ilgio naftingo Upaitės paviršiaus nuo įplaukos iš Minijos upės pasroviui į Kniaupo įlanką“, - sakė P. Sirtautas.
Pasak jo, Upaitės pakraščiais teršalų sluoksnis yra tirštesnis, o vidury upės, kur srovė stipresnė, jis suplonėja.
„Paėmėm mėginius, laboratorija nustatys, kiek teršalų pateko į vandens telkinį, kokia ekologinė žala buvo padaryta. Bet kas už ją gali būti atsakingas, versijų dar neturime“, - sakė P. Sirtautas.
Papildyta:
Klaipėdos apskrities priešgaisrinės apsaugos valdybos pirmosios komandos narų skyrius, keturi jo pareigūnai, atvykę po pietų iki Mingės prieplaukos, iš čia motorine valtimi atplaukę iki Upaitės, pradėjo naftos produktų skaidymo sorbentu operaciją be jokių boninių užtvarų .
"Sorbentas pasroviui, plaukiant upe, skleidžiamas purkštuvu su vidaus degimo varikliu iš valties, tikintis, kad ploną teršalų sluoksnį sėkmingai suskaidys, ir jis išgaruos. Vanduo pakankamai šiltas, suskaidytos dalys į dugną tikrai nenusės" - žurnalistei sakė šios valdybos viršininko pavaduotojas Algimantas Kloviškis.
Naftingų teršalų utilizavimo operacija, pasak jo, nėra sudėtinga, tik trunka ilgokai. Plonu skluoksniu vandens paviršiuje reikia paskleisti apie 30 kg. cheminės priemonės.
Pastebėję gamtosaugos pažeidimus, skambinkite šiais telefonais:
Vilniaus regionas: 8-5 2102567, 8 614 40072
Kauno regionas: 8 37 409797, 8 686 03706
Alytaus regionas: 8 315 56745, 8 686 59494
Marijampolės regionas: 8 343 97806, 8 615 97870
Klaipėdos regionas: 8 46 367034, 8 618 38833
Šiaulių regionas: 8 41 596 423, 8 682 51876
Panevėžio regionas: 8 45 508962, 8 686 92859
Utenos regionas: 8 389 69264, 8 686 48407
Apie aplinkos ministerijos sistemos darbuotojų korupcijos ir pareigų nevykdymo atvejus galite pranešti Aplinkos ministerijos "Karštosios linijos" telefonais: (8-5) 266 35 96, (8-5) 266 35 97, (8-5) 266 35 98, (8-5) 266 2717. Autoatsakovas visą parą: (8-5) 2663598.
Naftos žala vandeniui
Organinių ir neorganinių medžiagų teršiamasis poveikis vandeniui nevienodas. Vienas iš žalingiausių teršalų yra nafta ir jos produktai. Suleisti užteršti vandenys į upes, tekėdami gali patys išsivalyti, bet kai į vandenį patenka naftos arba jos produktų, paviršiuje susidaro oro nepraleidžianti plėvelė. Negaudami deguonies gyvi organizmai žūsta užterštą vandenį valantys mikroorganizmai ir jis jau nebeišvalo. Jei patenka nors viena naftos dalelė į geriamą vandenį, jo jau gerti nebegalima. Dar pavojingesnis užteršimas mineraliniais aliejais – esant jų vos vienai milijardo dalelei, jaučiamas tepalo kvapas. Į vandenį nafta ir jos produktai patenka iš transporto priemonių, iš naftos grežinių jūros šelfuose ir su nutekamaisiais vandenimis. Pastaruoju metu labai paplito naftos gabenimas jūromis, neapsieinama čia be avarijų, nafta išsilieja į vandenį, pakenkia ir aplaidi tanklaivių eksploatacija.
Patekęs į upes buitinis vanduo apsivalo lengviau negu pramonės vandenys. Pavojingiausios buitinių vandenų priemaišos yra cheminės skalbimo priemonės, jų nesulaiko valymo įrengimai, užterštas vanduo patenka į upes, prieš užtvankas ir kitas mechanines kliūtis sudaro putų dangą, veikianti labai panašiai kaip naftos plėvelė. Šiuo metu chemijos pramonė ieško būdų pagaminti lengvai vandenyje irstančias skalbimo priemones.
Vandens tarša duoda didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai. Užterštame vandenyje visuomet būna daug patogeninių bakterijų bei virusų. Kai kurie cheminiai, ypač sieros junginiai pagreitina hidrotechninių įrengimų, tiltų, kitų statinių iš metalo ir gelžbetonio konstrukcijų koroziją.
Plintant laivininkystei, didėjant pramonės įmonių ir miestų koncentracijai pagal jūrų krantus, iškyla pavojus ir pasauliniam vandenynui. Vandenynuose vykstantis fotosintezės procesas teikia atmosferai didžiąją dalį deguonies. Dėl vandens taršos žuvus augalijai, sutriktų fotosintezė ir natūrali anglies dioksido bei deguonies kaita tarp atmosferos ir vandenyno, o tai jau turėtų globalines pasekmes biosferai.
Yra pavojus, kad likti netinkami gerti požeminiai vandenys. Filtruodamasis vanduo žalingas toksiškas medžiagas iš viršutinių dirvos sluoksnių nuneša į apatinius. Tai ypač pavojinga miesto sąšlavynų, gyvulių kapinių aplinkoje. Požeminių vandenų užteršimas yra daug pavojingesnis nei atvirų telkinių, nes jie negali savaimingai regeneruotis.
Vandens tarša padaro didelių materialių nuostolių ūkiui: tenka daugiau lėšų skirti vandeniui paruošti, kad jį būtų galima gerti ir vartoti pramonėje, sumažėja žuvų ūkio rentabilumas, trumpiau laiko po vandeniu esančios metalinės konstrukcijos, padidėja išlaidos gyventojų sergamumui mažinti, dėl ligų prarandama darbo laiko.