„Lyginant mūsų ir panašių Vokietijos, Lenkijos valstybinių miškų sistemų darbą, Lietuvos rodikliai iš esmės nesiskiria, kai kur net geresni. Mūsų valstybiniai miškai tvarkomi bene geriausiai Europoje“, – teigia Generalinės miškų urėdijos vyriausiasis patarėjas Andrius Vancevičius.
Kuo Lietuvai naudingas Jungtinių Tautų sprendimas 2011-uosius paskelbti tarptautiniais miškų metais?
Jungtinės Tautos pabrėžė, kad tvarus miškininkavimas gali prisidėti prie darnaus mūsų planetos vystymosi, skurdo mažinimo ir padėti pasiekti tūkstantmečio tikslus. Metų renginiai turi prisidėti prie to, kad žinios apie žmogaus ir jį supančios aplinkos tarpusavio ryšius bei miškų svarbą nenueitų į užmarštį šiuolaikiniame aukštųjų technologijų gyvenime, atitolusiame nuo gamtos. Taip jau sutapo, kad šiemet Lietuvos miškų ūkis palengva atsitiesia po 2009 m. patirto ekonomikos nuosmukio.
Nepaisant sunkmečio, valstybinių miškų miškininkai atliko visus reikalingus darbus: išaugino miško sodmenis, atkūrė ar naujai pasodino miškus, saugojo juos nuo kenkėjų ir gaisrų, tvarkė miško kelius, rekreacinius objektus... Miškų urėdijos 2009 m. sumokėjo 108 mln. Lt mokesčių, 31 mln. Lt iš jų – į valstybės biudžetą, t. y. 4 mln. Lt daugiau nei ankstesniais, ekonomiškai palankiais, metais.
Kokią miškų naudą labiausiai akcentuoja miškininkai?
Lietuvos miškai – vienas svarbiausių mūsų šalies biosferos elementų, sudarantis beveik 33 proc. visos šalies teritorijos. Reikia nepamiršti, kad miškas – vienas pagrindinių veiksnių, mažinančių šiltnamio efekto poveikį. Vienam Lietuvos gyventojui tenkantis miškų plotas – 0,64 ha. Tai 3 kartus daugiau nei Lenkijoje ir 5 kartus daugiau nei Vokietijoje.
Kokios tendencijos ryškėja vertinant per pastaruosius du dešimtmečius įvykusius pokyčius?
Pirmiausia išaugo Lietuvos miškų vertė. Ypač svarbu, kad jos nesumenkino ekonomikos krizės, reformos ir kiti nepalankūs vėjai. Vien nuo 2000 m. valstybinių miškų medienos vertė padidėjo daugiau nei 1 mlrd. Lt, visos kitos vertės – kelis kartus. Radikalios pertvarkos siekiant ekonominio efektyvumo ir veiklos skaidrumo buvo pradėtos 1997-aisiais. Tuo metu apvaliosios medienos buvo kertama apie 30 proc. daugiau negu dabar, tačiau tada nesugebėta surinkti net 5 kartus mažesnių išteklių mokesčių.
Dėl įgyvendintų priemonių efektyvumo Lietuvos valstybinių miškų sektoriaus veiklos ir pelno mokesčiai į valstybės biudžetą padidėjo nuo 7 mln. (1995 m.) iki 51 mln. (2010 m.) Lt, t. y. 7,3 karto. Įvertinus tai, kad 1995-aisiais miškų kirtimo apimtys buvo 5,28 mln. kub. m, o pernai – 3,6 mln. kub. m, sumokėtų „dividendų“ į valstybės biudžetą už 1 kub. m medienos padaugėjo 11 kartų.
Kaip keitėsi miško darbuotojų skaičius?
Valstybinių miškų valdymo administracinę sistemą sudaro 42 miškų urėdijos, joms priskirtuose valstybiniuose miškuose vykdančios kompleksinę miškų ūkio veiklą, apimančią miškų atkūrimą, apsaugą, tvarkymą ir miško išteklių naudojimą. Miškas – ne bankas, kurį galima valdyti iš centro. Miške turi dirbti žmonės. Nuo 1995 m. valstybinių miškų sektoriuje darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 15 000 iki 4 000. Be specialistų, valstybinių miškų žinyboje iš esmės dirba kaimo žmonės.
Kokios šalies pavyzdys tvarkant miškus mums galėtų būti geras orientyras?
Daugelyje Europos valstybių vykdomas kompleksinis miškininkavimas. Tik kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Latvijoje, tai yra atskirta. Jie akcentuoja intensyvų miškų naudojimą, dėl ko ūkininkavimas Latvijos miškuose yra prastesnis. Lietuva dažnai lyginama su Švedija, kur valstybei priklausančius miškus valdo viena įmonė. Tokie palyginimai ypač mėgstami lobistų, kurių siekiamybė – greitas ir didelis pelnas. Deja, vienkartinis. Švedijoje vyrauja natūralūs miškai, ten nevyksta jokia rūšių kaita: kerti mišką, ir toks pat atželia. Pas mus, jei iškirsi eglyną ir nieko nedarysi, – tuoj pat prižels menkaverčių drebulių ar karklų. Lygiai taip pat sėkmingai galima lyginti Lietuvą su Libija, Iranu ar Singapūru.
Dažnai sakoma: kas privatu, tas geriau. Ar privatininkai savo miškais tinkamai rūpinasi?
Privačių miškų savininkų valdomų miškų plotas perkopė 800 tūkst. ha. Problemų kyla dėl to, kad privačių miškų savininkų skaičius viršija 240 tūkst., o vidutinis privačios miško valdos plotas tesiekia 3,5 ha.
Manau, daugumą problemų padėtų išspręsti miškų urėdijų teikiamų paslaugų privačių miškų savininkams plėtra. Ir dabar urėdijų specialistai konsultuoja privačių miškų savininkus miškų ūkio tvarkymo klausimais, organizuoja specialius kursus, teikia įvairias paslaugas: parengia kirtimui reikiamą dokumentaciją, atrėžia biržes, kerta mišką, želdo kirtavietes, ugdo jaunuolynus ir kt. Įsiliepsnojus gaisrui, valstybės miškininkai besąlygiškai gesina ne tik valstybinius, bet ir privačius miškus. Urėdijos kokybiškais sodinukais ne tik atsodina valstybinius miškus, bet ir aprūpina privačių miškų savininkus.
Kas labiausiai niokoja miškus?
Mūsų miškai pasižymi dideliu gamtiniu degumu: 40 proc. miškų yra didelio, 23 proc. – vidutinio, 37 proc. – mažo gamtinio degumo. Pavojingiausi gaisrų atžvilgiu Druskininkų–Varėnos, Labanoro–Pabradės, Kazlų Rūdos, Viešvilės–Smalininkų, Lavoriškių–Nemenčinės, Gaižiūnų–Rumšiškių, Kapčiamiesčio, Ažvinčių–Minčios, Rūdiškių, Žaliosios, Šimonių ir Kuršių nerijos miškų masyvai. Kasmet šalyje kyla vidutiniškai apie 600 miško gaisrų. Lietuvoje vidutinis miško gaisro plotas – apie 0,5 ha (2010 m. buvo tik 0,2 ha). Tai vienas mažiausių rodiklių Europoje.
Miško gaisrai – didelė problema. Ir ne tik miškininkų, bet ir socialinė. Pavasarinis pernykštės žolės deginimas – dažniausia miško gaisrų priežastis. Dėl kylančių miško gaisrų kasmet valstybė patiria šimtatūkstantinius nuostolius. Miškų urėdijų darbuotojai gesina gaisrus ir vykdo įvairias gaisrų prevencijai skirtas priemones tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Siekiant veiksmingesnės priešgaisrinės apsaugos Lietuvoje baigiama diegti moderni automatinė gaisrų stebėjimo sistema.
Prieš metus visi šiurpo išgirdę naujienas apie škvalo išvartytus miškus. Miškininkai plušėjo dienomis ir naktimis. Tai buvo ne vienos dienos ir net ne vieno mėnesio darbas. Buvo tvarkomi valstybiniai miškai ir kartu teikiama pagalba privačių miškų savininkams. Šiandien visuose valstybinių miškų plotuose pernykščio škvalo padariniai jau sutvarkyti, o privačiuose miškuose dar yra apie 5–10 proc. nesutvarkytų teritorijų. Ši ekstremali situacija išryškino egzistuojančias problemas, su kuriomis susiduria privačių miškų savininkai. Dėl to gali nukentėti ne tik jie patys, bet ir privačiuose miškuose besilankantys žmonės. Privačių miškų savininkai nesuskubo sutvarkyti visų plotų, nes kai kurie yra išvykę į užsienį, kiti – senukai ar neįgalūs, nepajėgiantys pasirūpinti savo miškais, treti jau mirė, o paveldėtojai neskuba įteisinti nuosavybės, mat dažniausiai nesutaria su kitais bendraturčiais, kaip pasidalyti darbus ir pajamas...
Kartais tenka išgirsti apgailestavimų, kad Lietuvoje miškų iškertama daugiau, nei užauginama...
Atkurti ar įveisti mišką – tik pusė darbo: jį būtina prižiūrėti, saugoti nuo kenkėjų ir žvėrių. Miškų urėdijos prižiūri ir saugo želdinius ir žėlinius, ugdomaisiais kirtimais tvarko valstybinius miškus. Miško atkūrimo tikslas – užtikrinti nenutrūkstamą miško gamtosauginę funkciją ir vertingos medienos auginimą bei kitos miško produkcijos gavimą, sukuriant ūkiškai vertingus, našius, biologiškai atsparius miškus. Iškirtus mišką tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, būtina jį atkurti per trejus metus.
Per miškasodį ne tik atkuriami iškirsti medynai, bet ir veisiami nauji miškai.
Kuo paprasti žmonės galėtų prisidėti, kad miškai būtų dar gražesni?
Kiekvienas pirmiausia esame pilietis, nesvarbu, miškininkas ar tiesiog mylintis gamtą žmogus. Reikia žiūrėti į mišką atsakingai, netoleruoti aplaidumo. Dažnai apmaudu dėl tautiečių, paliekančių gamtoje iškylų šiukšles ar – dar blogiau – buitines atliekas. Kiekvienas turi įsisąmoninti, kad miške reikia elgtis kaip savo namuose – tvarkingai.
Generalinė miškų urėdija šiemet įgyvendino projektą „Intelektuali miškų ūkio elektroninių paslaugų informacinė sistema“. Įgyvendinus projektą visiems sudaryta galimybė interneto svetainėje www.valstybiniaimiskai.lt patogiai ir paprastai gauti informacijos apie valstybinius miškus, rekreacinius, lankytinus ir saugomus objektus, miškų būklę ir apsaugą, teikiamas paslaugas (apvaliosios medienos ir sodinukų prekybą) ir kitą miškų urėdijose vykdomą veiklą bei naudotis elektronine paslauga – interaktyviuoju miškų ūkio paslaugų žemėlapiu. Naudojantis šia paslauga galima, pavyzdžiui, rasti tikslią rekreacinių ir lankytinų objektų vietą žemėlapyje, informacijos, kaip nuvykti iki pasirinkto objekto ir t. t.
Ko lietuviams būtų pravartu pasimokyti iš kitų šalių?
Valstybinių miškų žinyba dirba efektyviai, akcentuodama tvarų, subalansuotą, besiremiantį ilgalaikiu įdirbiu miškininkavimą. Lyginant mūsų ir panašių Vokietijos, Lenkijos valstybinių miškų sistemų darbą, Lietuvos rodikliai iš esmės nesiskiria, kai kur net geresni. Būtų galima teigti, kad mūsų valstybiniai miškai tvarkomi bene geriausiai Europoje. Dažnai mums siūloma pasimokyti iš Švedijos, tačiau galiu pasakyti, kad neseniai Švedijos gamtos išsaugojimo draugija paskelbė, jog Švedija ir Suomija – blogiausiai savo miškuose besitvarkančios valstybės pasaulyje.