Lygiakamieniai ir laibi lyg pušys Karšuvos girios ąžuolai. Miškininkai sako, kad jie užaugo „kailiniuose be kepurės“, nes visą laiką buvo stelbiami kitų medžių ir dėl to stiebėsi į dangų, į saulę. Kad aukštesni už kitus užaugtų.
Matyt, todėl būtent čia, Jūravoje, užaugo aukščiausias – net 37 metrų aukščio Lietuvos ąžuolas – ant kalvelės pasilypėjęs, šimtuoju numeriu pažymėtas, kad visi iš tolo jį matytų. Kiek tvirtybės simboliu vadinamų medžių auga 1 ha toje ąžuolų giraitėje – šimtas ar daugiau – niekas niekada neskaičiavo. Juk ne kartą ši giraitė buvo retinta, o ir audros, žaibai medžius vartė. Ne visi ąžuolai laiko naštą atlaikė – kasmet po keletą jų sudžiūsta.
Tokių ąžuolų, kokie auga Jūravos ąžuolyne, retai kur pamatysi. Ąžuolai – šviesamėgiai medžiai, todėl kai kitų medžių laja juos spaudžia iš šonų, suformuoja tiesų ir nešakotą kamieną. Štai todėl miške augantys ąžuolai tampa lygiakamieniai ir turi mažiau šakų, nei augantys palaukėse ar vidury laukų.
Galima ginčytis, kas prieš 120 metų Karšuvos girioje pasodino šią giraitę – ąžuolus garbinę lietuviai ar mokslinius eksperimentus mėgę vokiečiai. Tačiau kad ir kiek miškininkai ginčytųsi, visi sutinka, kad tai žmogaus rankų kūrinys. Senieji Karšuvos girios gyventojai dar praėjusį šimtmetį pasakodavo, kad tuos ąžuoliukus vokiečių miškininkai iš Bavarijos atsivežė.
Lietuvos miškų instituto Miško genetikos ir selekcijos skyriaus vedėjas, vyresnysis mokslo darbuotojas Virginijus Baliuckas taip pat linkęs pritarti, kad Jūravos ąžuolynas – žmogaus sukurtas gamtos lobis.
Pasak V. Baliucko, nuostabu, kad anų laikų miškininkai sugebėjo ąžuolų giraitę išauginti ant smėlio – nederlingoje žemėje, kuri ąžuolui lyg ir visai nepatinka. Bet jie tarp amžių amžius šiame krašte augančių pušynų sodino ne tik ąžuolus. Visai šalia auga bukų giraitė, daug kitų retų medžių.
Gaila, kad Jūravos ąžuolų sveikatingumas nėra geras – besistiebdami į saulę, jie nesuformavo lajos, beveik neišaugina gilių. Kad ir kiek miškininkai retintų giraitę, jei nėra lajos – nebus ir gilių. Nors 120 metų, pasak mokslininko, ąžuolynui toli gražu ne senatvė. „Tokio amžiaus ąžuolai intensyviai auga, o dera – net iki 180–200 metų“, – sakė Miškų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas V. Baliuckas.
Vis dėlto kelios dešimtys jaunų ąžuoliukų, skrupulingai prižiūrimų Jūravos miškininkų, auga po senaisiais ąžuolais. Jiems lemta ateities kartoms perduoti Jūravos ąžuolyno genetinę informaciją. Juolab kad Jūravos ąžuolų giraitėje apsilankę Lenkijos miškininkai visi kaip vienas nukėlė kepures – šventa vieta, kur tiek ąžuolų auga.
