Patirties sėmėsi iš interneto
Simas patikino, kad trobelės „Lunos“ istorija Vilniaus rajone, Lukšinės kaime, prasidėjo nuo paprasto poros noro įsigyti žemės sklypą. Jis juokėsi, kad apžiūrai buvo numatęs kelis tinkamus variantus, tačiau apsilankymas šioje vietoje, apie kurią ir kalbame, tapo lemtingu. Jis buvo pirmasis ir paskutinis žemės sklypas, kurį jis apžiūrėjo, o sprendimas jį įsigyti buvo priimtas nedelsiant.
„Nėra ten ežerų, upių ar ypatingo kraštovaizdžio, tačiau aplink daug medžių. Iš karto pajutome ramybę. Iš pradžių apžiūrėjau vienas, vėliau atsivežiau žmoną, kuri tuo metu netgi nebuvo sužadėtinė, ir jai labai patiko čia. Tuo ir baigėsi visos paieškos. Žmonės žemės sklypų ieško metų metus, o mes radome ir priėmėme sprendimą vos per dvi dienas. Tada labai greitai ten Ievai ir pasipiršau“, – pasakojo Simas.
Tame žemės sklype pora netgi planavo susituokti, tačiau šios minties teko atsisakyti.
„Kai pradėjau pjauti žolę, pamačiau kokie stagarai lenda, kurie netgi kojas badė. Tuomet supratom, kad mūsų planas žlugo, todėl greitai teko ieškoti kitos lokacijos vestuvėms. Per kelias dienas pavyko susirasti. Mes taip romantiškai tikėjomės: nupjausim žolę, pastatysim palapinę ir viskas bus puiku. Deja, nupjovus žolę turėjome vinių lauką, kuriame ir vestuvinė suknelė būtų neatlaikiusi“, – prisiminimais dalinosi pašnekovas.
Vyras tuščiame sklype nutarė savo rankomis pradėti statybas ir pirmoji į galvą šovusi mintis buvo apie sandėliuką ūkio rakandams susidėti.
„Su statybomis susijusios patirties iš viso neturėjau, tačiau man visada knietėjo pabandyti. O sandėliukas atrodė gera mintis, nes kaime gerai turėti patalpą, kur galėtum susidėti įrankius ir pan. Aš jį iš karto nusprendžiau statyti apšiltintą, nes pagalvojau, kad galėsiu jame kažką nuveikti, pasidarbuoti ir žiemą“, – savo pirmosios idėjomis pasidalino pašnekovas.
Simas neslepia, kad visą reikiamą informaciją susirinko iš interneto. Vyro ambicija buvo pasistatyti ne mažą, o net 30 kv. m. sandėliuką.
„Pasibraižiau brėžinius, užsisakiau medžiagas... Beje, kaip tik tuo metu prasidėjo karantinas. Taigi turėjau vos kelias dienas viską, ko man reikia, nusipirkti, nes uždarė parduotuves. Pamenu, man toks iššūkis buvo detaliai viską apgalvoti ir susiplanuoti, ko man gali prireikti: kokių įrankių, kokios medienos ir dar kitų visokiausių dalykų“, – sakė pašnekovas.
Nuo sandėliuko – iki viešbutuko
Statybas apsunkino ne tik prasidėjęs karantinas, bet ir pakankamai atvėsę orai bei iškritęs sniegas. Simas patikino, kad kiekvieną savo žingsnį, ar jis daro viską teisingai, pasitikrindavo internete.
„Atėjus Kalėdoms, žiūriu, kad visai neblogai sekasi statybos ir tada nusprendėm, jog čia bus ne sandėliukas, o reikia statyti namelį. Mes su žmona vis pasvajodavom apie viešbutuką. Nors tuomet jau buvo pastatytas karkasas, tačiau nusprendžiau jį šiek tiek pakeisti. Toliau darbai vyko jau mąstant, kad čia bus viešbutukas. Tuomet atsirado papildomų iššūkių, nes sandėliukui nereikėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos“, – pasakojo Simas.
Vyras, kai tik turėdavo laisvo laiko, visą jį skirdavo statyboms, beveik kiekvieną dieną. Dirbdavo netgi spaudžiant didesniam nei dešimties laipsnių šalčiui.
„Ilgai ieškojau, kol radau šiltas tinkamas darbui pirštines, nes rankos labai šalo. O mano automobilis negreitai įšildavo, tai nelabai turėjau vietos, kur pasišildyti. Kitų metų žiemą statybos persikėlė į pastato vidų, vyko įrengimo darbai, tai jau buvo geriau“, – prisiminė pašnekovas.
Taigi pastato, kurį šiandien galime vadinti trobele „Luna“ statybos truko daugiau nei dvejus metus ir ją Simas savo rankomis pastatė vienas. Tiesa, jos plotas nuo pirminio sumanymo nesikeitė, tačiau atsirado kitokia stogo forma, didesni langai, terasa.
„Man patinka, kad trobelė yra nuo nieko nepriklausoma ir tikrai unikali. Ji pati pasigamina elektrą, išsivalo nuotekas, aš galiu ją stebėti ir tam tikrus veiksmus atlikti nuotoliniu būdu: pareguliuoti temperatūrą, lauko girliandas, įjungti ar išjungti vandenį“, – pabrėžė vyras.
Paskutinius interjero štrichus sudėjo Ieva
Simas tvirtino, kad norėdama taupyti pinigus šeima interjero kūrimui nutarė pasisamdyti specialistą, jog tokiu būdu išvengtų klaidų. Deja, ši plano dalis nepasiteisino.
„Bandėme bendradarbiauti su vienu, kitu žmogumi, tačiau sunkiai sekėsi. Žinoma, kiekvienas interjero dizaineris įnešė savo idėjų: kaip išdėstyti langus, sudėliojo vonios kambario planą ir pan. Galų gale išėjo taip, kad viską padarėme patys. Aš kažką įgyvendindavau, žmona ateidavo ir pasakydavo savo nuomonę. Jeigu jai nepatikdavo, tuomet viską perdarydavau, kol turėdavome tokį rezultatą, kuris mus tenkintų“, – atviravo pašnekovas.
Jis juokavo, kad vieną būsto sieną teko perdažyti net septynis kartus, kol buvo išgautas reikiamas atspalvis.
„Aš nuolat ieškojau sprendimų, buvau netgi šiek tiek apsėstas dėl spalvų, paviršių tekstūros. Pavyzdžiui, vonios kambario dangos, kokia yra trobelėje, niekur nerasite, nes tai yra mano autorinė technika. Kadangi aš nemoku kloti plytelių, tai nenorėjau eksperimentuoti, kad atrodytų pigiai. Tai sugalvojau savo dangos metodiką, ji atrodo tarsi dažytas betonas“, – pasakojo Simas.
Pasak jo, kai didieji vidaus įrengimo darbai buvo baigti, tuomet prie galutinio interjero užpildymo įvairiomis detalėmis prisidėjo žmona Ieva.
„Dabar aš tiek laiko ir kantrybės nebeturėčiau. Bet tada, pavyzdžiui, seną, sulūžusią ir sukirmijusią, netgi nerestauruojamą spintelę, sugebėjau atnaujinti per savaitę. Aišku, teko ją išardyti, išnaikinti kirminus, suteikti jai tvirtumo ir šiandien ji man labai patinka bei interjerui suteikia kažką savito“, – tvirtino Simas.
Anot jo, statant namuką kai kuriais klausimais pinigai buvo taupomi, tačiau buvo priimta ir labai brangių sprendimų. Pavyzdžiui, vidaus ir lauko dailylentes vyras įsigijo pakankamai pigias, tačiau kiekvieną jų nušveitė, nudažė ir nuglostė savo rankomis.
„Bendras trobelės vaizdas iš tiesų pakankamai jaukus. Žmonės, kurie čia apsistoja, džiaugiasi ir pastebi, kad kiekviena detalė yra pamąstyta iki smulkmenų“, – patikino pašnekovas.
Lankytojų patys nepasitinka
Trobelės durys svečiams buvo atvertos šių metų vasario mėnesį. Beje, šaltis neturėtų atbaidyti norinčių apsistoti ramybės oazėje, nes būstas yra apšiltintas. Viduje yra židinukas, tačiau, anot Simo, jis labiau kuriantis jaukumą, taip pat yra radiatorius, todėl svečiai temperatūrą gali reguliuoti patys. O norintys šilumos su prieskoniu gali pasinaudoti lauke įrengtu kubilu.
„Kai kuriems žmonėms apsistoti žiemą netgi smagiau. Įsivaizduokite, sėdite kubile ir matote aplink apsnigtas eglių viršūnes, žvaigždėtą dangų. Maloni patirtis“, – mąstė pašnekovas.
Jo tikinimu, svečių trobelėje netrūksta, nors šią vasarą ir būta laisvų dienų, tačiau rekomendacijos ir lūpų į lūpas sklinda vis plačiau. Simas skaičiuoja, kad keli šimtai žmonių nuo atidarymo jau spėjo pagyventi.
Kol kas vyras su žmona Ieva papildomų rankų namelio priežiūrai nesamdo.
„Šiuo metu mano pagrindinis darbas yra trobelė. Aš esu skalbėjas, lygintojas ir pan. Tačiau mes patys atvykstančių žmonių nepasitinkam, jų akis į akį nematom. Gal vieną kitą esam susitikę gyvai. Tiesiog jie atvažiuoja ir atsistoja“, – tvirtino pašnekovas.
Yra ir daugiau idėjų
Simas yra paskaičiavęs, kiek kainavo pačios trobelės statybos ir jos įrengimas be baldų, taip pat neįtraukiant sklypo ir vėliau įrengtos komunikacijos kainų. Tai būtų maždaug 20 tūkst. eurų.
„Sandėliuko statyboms buvau numatęs skirti 4 tūkst. eurų. Tuo metu turėjau tokį biudžetą. Neseniai buvau pardavęs mažą kambariuką bendrabuty Kaune. Už gautus pinigus nusipirkau žemės sklypą, įrankių ir man liko 4000 eurų, už kuriuos nutariau pasistatyti sandėliuką. Toks buvo pirminis planas. Aišku, palyginus su tuo, labai daug pinigų išleidome trobelės statyboms, bet tuos dvejus metus nuolat taupėm ir santaupas skirdavom šiam tikslui“, – atviravo pašnekovas.
Tiesa, sklypas, kuriame stovi namelis, šiuo metu yra didesnis ir siekia 7 ha., jį planuojama panaudoti dar ir kitiems tikslams. Vyras neslepia, kad galbūt vieną dieną toje vietoje apsigyvens ir jų šeima. Dar viena mintis – pastatyti daugiau tokių nedidelių namelių.
„Bet kol kas šią idėją pristabdom, nes tokiu atveju sumažėtų žmonių privatumas. Aišku, būtų galima trobeles išdėstyti kas pora šimtų metrų, tuomet žmonės vieni kitų netgi nematytų“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
Namelio pavadinime – svarbi simbolika
Simas paklaustas, ar jie su žmona nesigaili, kad namelį perleido svečiams ir ar nebuvo minčių jame apsigyventi patiems, atsakė neigiamai.
„Ten yra tik vienas kambarys, net nėra vietos kur pastatyti skalbimo mašiną, nėra didelių spintų. Šis būstas nėra pritaikytas nuolatiniam gyvenimui. Tokioj mažoj erdvėj mūsų šeima tikrai netilptų. Mums patinka apsilankyti tame namelyje, bet, deja, pastaruoju metu tam beveik neturime laiko. Turbūt kartą per mėnesį ar du galime sau leisti ten nuvažiuoti. Iš vienos pusės, gal šiek tiek gaila, bet, iš kitos pusės, tokia mūsų vizija ir buvo – sukurti erdvę kitiems“, – prisipažino pašnekovas.
Simas papasakojo, kad trobelė neatsitiktinai turi „vardą“ „Luna“, jame užkoduota šeimai svarbi simbolika.
„Luna yra mėnulio deivė, o mums su žmona mėnulis yra vienas iš svarbiausių mūsų santykių simbolių. Mes netgi mėnuliukus esame išsigraviravę savo vestuvinių žiedų vidinėje pusėje. Vos prasidėjus trobelės statyboms, jau buvo nusprendę, kad jis vadinsis „Luna“. O kai žinojome apie mitologinę simboliką, mums atrodė, kad tai geriausias sprendimas. Tai taip ir pakrikštijome trobelę“, – kalbėjo pašnekovas.
