Neišnaudotas Rastinėnų potencialas
Neseniai vykusioje konferencijoje „Interjeras 2020“ pristatyti latvės architektės Zaigos Gailes projektai – renovuota sutrūnijusi žuvų ferma bei atnaujinti prastos būklės mediniai namai Kiipsaloje – įkvėpė ne vieną NT specialistą atidžiau apsižvalgyti aplinkoje ir pastebėti griūnančius, apleistus, niekieno neprižiūrimus pastatus, kurie, pasak sėkmingos Latvijos architektės, jai yra patys įdomiausi.
Įkvėpta tokios latvės sėkmės iš seno paversti į naują, „Capital Centras“ biuro NT brokerė Daiva Žygienė sako, kad nemažai istorinio paveldo ar „pavargusių“ senovinių pastatų, turinčių didelį potencialą transformuotis į unikalius architektūrinius kūrinius, yra Vilniaus Senamiestyje, Užupyje bei kiek atokiau nuo sostinės Neries regioninio parko teritorijoje. Čia ji išskiria XVI a. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimą Rastinėnų gyvenvietę, kuri šiuo metu yra itin patraukli jaunoms šeimoms.
Gyvenvietė, pasak NT brokerės, unikali ne tik savo geografine padėtimi – vos 25 km nuo Vilniaus, bet ir čia esančiais istoriniais paminklais, dvariškos kilmės ūkiniais pastatais, kuriuos prikėlus „antram gyvenimui“ galima būtų paversti unikaliais architektūros ar traukos objektais.
„Matau daug potencialo Rastinėnuose. Čia esančios arklidės likusios kažkada stovėjusio, dabar jau nugriauto, dvaro dalies dvelkia istorija, o sankirtoje su moderniu architektūriniu amžiumi, tokie pastatai arba nueis į užmarštį, arba iškils iš pelenų. Norėčiau, kad tai būtų antras variantas“, – sako NT brokerė.
D. Žygienė taip pat priduria, kad didelėje buvusio dvaro sklypo teritorijoje telkšo tvenkiniai, yra daug žalumos, trūksta tik daugiau gyvybės. Tad, jei kadaise čia buvusios arklidės transformuotųsi į gyvenamosios paskirties ar visuomeninį pastatą, kaip tai lengvai pavyksta latvių architektei, jame galėtų apsistoti jauna šeima ar pan.
Tampa svarbios ilgalaikės vertybės
Ne vieną esame girdėję sakant, kad Senamiestis turi ypatingą savitą aurą, palikimą, istoriją, tačiau ne vien jis. Daliai žmonių jų tėvų, senelių namai kelia nostalgiją, malonius prisiminimus. „Tad, kaip tokius pastatus galima griauti?“, – klausia D. Žygienė.
Pašnekovė sutinka, kad nugriauti tokius pastatus būtų lengviau ir paprasčiau nei investuoti į tokių pastatų atnaujinimą. Tačiau pastarasis kelias prisideda prie istorijos išsaugojimo.
NT brokerė pastebi, kad situacija pamažu gerėja. Vis daugiau žmonių vaikosi ne to, kas yra madinga dabar, o ieško ilgai išliekančių vertybių, perka senus, antikvarinius daiktus, tai yra geras ženklas.
„Paradoksalu, kad antikvarinius, vintažinius daiktus, kuriais kažkada buvo bandoma atsikratyti ir pakeisti naujais, dabar žmonės nori susigrąžinti ir negaili už tai mokėti didelių pinigų. Pastebiu, kad įsitvirtina tam tikra kategorija žmonių, kurie mato prasmę investuoti į senus pastatus, nes jie vis labiau įsisąmonina, kad toks architektūrinis palikimas yra dalis mūsų kultūros, mūsų praeities, dalis mūsų gyvenimo ir mūsų pačių“, – sako D. Žygienė.
Visgi yra ir kita kategorija žmonių, kurie nori įsigyti būstą viename iš Vilniaus miegamųjų rajonų tokių, kaip Pašilaičiai, Žirmūnai ar Fabijoniškės, būtinai naujos statybos name su visa ar daline apdaila. Tokia investicija dažniausiai susivilioja sėkmingai karjeros siekiančios jaunos šeimos.
Tačiau, kaip pastebi NT brokerė, šiuolaikiniai įrengimai, autonominis šildymas nors ir suteikia komfortą, tačiau ne visiems teikia moralinį pasitenkinimą. Žmonės yra skirtingi – vieniems patinka modernių pastatų teikiami patogumai, kiti pasiryžę dalį jų paaukoti dėl „istorinės dvasios“.
Legendomis apipinta „Napoleono kepurė“
Antrojo gyvenimo laukia ir komercinės paskirties sklypas šalia magistralinio kelio Vilnius – Marijampolė.
„Vaizdingoje vietoje, ant kalno, šalia Lieliaus ežero esančiame sklype prieš dvidešimt metų veikusią pakelės kavinę tikrai prisimena daugelis, važiavę šiuo keliu. Skanius ir lietuvių mėgstamus šašlykus kepusi savininkė pagyrimų sulaukdavo iš dažno pakeleivio“, – pasakoja Kauno „Capital Group” biuro NT brokerė Gintarė Genevičienė.
Besiribojanti su šiuo sklypu aikštelė iki šiol priverčia sustoti dažną pakeleivį pasigrožėti nuostabiu gamtos vaizdu, o šalia pūpsanti, legendomis apipinta „Napoleono kepurė“ traukia smalsuolius ir gražių nuotraukų trokštančius jaunavedžius.
Sakoma, kad Napoleonas jojo link Marijampolės. Pakilęs vėjo šuoras nubloškė karvedžio kepurę šalikelėn. Prancūzų kariai ją sugriebė, tačiau išdidusis karvedys sustojo ir, pažvelgęs į žemėlapį, įsakė kariams ant vieškelio krašto palaidoti jo kepurę. Žemes kareiviai sėmė šalmais. Taip išaugo kalnelis, žymintis kelio vidurį tarp Paryžiaus ir Maskvos.
NT brokerė G. Genevičienė, dar studijuodama Vilniuje, jau žinojo šią vietą. Savaitgaliais važiuodama namo į Prienus vis pasvajodavo čia pastatyti vieno aukšto banketų salę su dideliais langais į ežerą ir terasa ant stogo, nuo kurio svečiai nuostabios gamtos apsuptyje leistų degančius žibintus į dangų.
„Juokaudavau, kad baigusi mokslus ir užsidirbusi pinigų nusipirksiu šią vietą. Būdama teisės studentė, dar nežinojau, kad mane gyvenimas nukreips į NT sritį, ir kad vieną dieną sulauksiu malonios moters skambučio: „Gintare, žinau, kad dirbi NT srityje, gali man padėti parduoti vieną sklypą Prienų rajone, labai gražioje vietoje, prie ežero, šalia kelio link Vilniaus“. Nors sunkiai patikėjau, bet iš karto supratau, apie kurį sklypą kalbama, – savo asmenine istorija dalinasi Gintarė. – Labai džiaugiuosi, kad gavau galimybę rasti žmogų, kuris ten matys savo viziją, o aš dalinai išpildysiu savo svajonę. Ši vieta tikrai verta būti prisiminta ir atstatyta“.
