DELFI Būstas publikuoja ištrauką iš leidyklos „Vaga“ knygos „Tvarkingų namų stebuklas“.
Viena mano klienčių, vadinsiu ją M., gyveno kartu su savo tėvais ir broliu. Į tą namą jie įsikėlė prieš penkiolika metų, kai M. dar mokėsi pradinėje mokykloje. Ji ne tik mėgo pirkti naujus drabužius, bet ir saugojo visus, kurie jai kėlė brangius prisiminimus, pavyzdžiui, mokyklos uniformas ir ypatinga proga pagamintus marškinėlius. Visa tai ji laikė dėžėse, kurias krovė viena šalia kitos ant grindų, kol galiausiai nebesimatė nė vienos grindlentės. Prireikė penkių valandų viskam surūšiuoti ir iškuopti.
Baigiantis dienai ji buvo prikrovusi 15 maišų, iš jų 8 maišus drabužių, be to, atsikratė 200 knygų, pliušinių žaislų ir mokykloje padirbintų rankdarbių. Išrikiavome maišus palei duris ant pagaliau matomų grindų ir nutariau jai paaiškinti vieną itin svarbų dalyką. „Turi perprasti vieną šių daiktų išmetimo paslaptį“, – pradėjau aš. Bet staiga atsidarė durys ir įžengė jos mama, nešina padėklu su šaltos arbatos puodeliais.
„O, dangau“, – pagalvojau. Jos mama padėjo padėklą ant stalo. „Ačiū, kad taip padedate mano dukteriai“, – pasakė ji ir apsisuko išeiti. Tą akimirką jos žvilgsnis sustojo ties maišų krūva prie durų. „Ak, ketinate visa tai išmesti?“ – paklausė pirštu dūrusi į rožinį jogos kilimėlį pačiame krūvos viršuje. „Jau dvejus metus jo nenaudoju.“ „Tikrai? Na, gal tuomet man jo prireiks.“ Ji pradėjo knaisiotis po maišus. „O, šito galbūt irgi.“ Išeidama ji išsinešė ne tik jogos kilimėlį, bet ir tris sijonus, dvi palaidines, du švarkelius ir šūsnį raštinės reikmenų. Kai kambary vėl įsivyravo tyla, siurbtelėjau arbatos ir paklausiau M.: „Ar dažnai tavo mama užsiima joga?“ „Neteko matyti.“
Tai, ką buvau pradedanti sakyti beįžengiant jos mamai, buvo štai kas: „Neleiskite namiškiams pamatyti, ką turite. Jei įmanoma, patys išneškite šiukšlių maišus. Nėra reikalo jūsų šeimos nariams išsamiai žinoti, ką išmetate.“ Ypač savo klientams patariu nerodyti savo tėvams ir kitiems šeimos nariams. Ne dėl to, kad būtų ko gėdytis. Tvarkytis nėra nieko blogo. Vis dėlto tėvams labai skausminga matyti, ką jų vaikas išmeta. Bendra išmetamų daiktų apimtis gali priversti juos būgštauti, ar jų vaikas sugebės išgyventi su tuo, kas liko.
Be to, net ir žinodami, kad turi džiaugtis savo vaiko savarankiškumu ir branda, tėvai gali jaustis įskaudinti matydami, kad drabužiai, žaislai ir mieli praeitį menantys mažmožiai atsidūrė šiukšlių krūvoje, ypač jei šiuos daiktus jie patys dovanojo savo vaikui. Pasilaikydami šiukšles toliau nuo namiškių akių, gerbiate jų jausmus. Be to, tai apsaugo jūsų šeimos narius nuo naujų nereikalingų ir džiaugsmo neteikiančių daiktų. Iki šios akimirkos namiškiai buvo visiškai patenkinti tuo, ką turi.
Pamatę, ką nutarėte išmesti, jie gali pasijausti kalti dėl to, kokia gausybė daiktų išmetama. Bet daiktais, ištrauktais iš jūsų krūvos, jie tik be reikalo apkraus namus. Ir mums derėtų turėti gėdos versti juos užsikrauti šią naštą. Beveik visada būtent mama bando išsaugoti keletą savo dukters daiktų, bet vėliau retai kada teapsivelka išgelbėtus drabužius.
Į šeštąją ar septintąją dešimtį įkopusios mano klientės galiausiai visos išmeta iš dukterų pasiimtus apdarus beveik niekad jų nedėvėjusios. Manau, kad derėtų išvengti situacijų, kai kliūtimi tampa mamos meilė dukteriai. Žinoma, nieko blogo, jei namiškiai naudos jums nereikalingus daiktus. Jei gyvenate su šeima, galite prieš tvarkydamiesi jų paklausti: „Ar jums ko nors reikėtų, ką esate suplanavę įsigyti?“ Ir tuomet, jei aptiksite kaip tik tai, ko jiems reikia, įteikite kaip dovaną.
