„Kaip Lietuva atrodys 2030–2050 m., kokie bus jos miestai, kokią plėtros kryptį rinksis verslas, kaip rūpinsimės aplinkosauga ir kultūra – tai kiekvienam piliečiui aktualūs klausimai, kurie svarbūs ir privačiam sektoriui, tiek nevyriausybinėms organizacijoms, tiek visiems, kuriantiems ir galvojantiems apie Lietuvos ateitį. Tačiau jei neįvardinsime atsakymų šiandien, vargu, ar juos turėsime ir 2030 m. Svarbiausia, surasti bendrą kompromisą ir racionalius sprendimus, nes LR BP taps šalies ateities plėtros gairėmis“, – sako Rėda Brandišauskienė, aplinkos viceministrė.
Dėmesys sritims nuo kraštovaizdžio iki urbanizacijos ir susisiekimo
Pasak esamos situacijos analizės rengėjos ir projekto koordinatorės, UAB „Gaučė ir Ko“ vadovės, dr. Kristinos Gaučės, LR BP IV forumo metu didžiausias dėmesys buvo skirtas kultūros paveldo ir kraštovaizdžio, socialinės infrastruktūros klausimams.
Visgi, pasak dr. K. Gaučės, įvardinti problemas svarbu, tačiau susikoncentravus vien į jas, sukurti Lietuvos viziją bus sunku, todėl verta pradėti nuo siekiamybių ir vertybių išgryninimo.
„Pavyzdžiui, jeigu šalies vertybe įvardinome saugumą, tuomet siekiamybė būtų, kad mūsų niekas niekada neužpultų, o šalies vizija – Lietuva yra saugi šalis. Dirbtuvėse dalyvavę žmonės taip pat akcentavo gyvenimo kokybės, ekonominio aktyvumo, tautinio ir erdvinio identiteto bei saugumo svarbą. Taip pat aptarta teritorinė sanglauda urbanistinėse struktūrose, teritorinis identitetas, Lietuvos jūrinis potencialas, regioninė specializacija, sveika gyvensena, socialinė aprėptis, kraštovaizdžio autentiškumas ir, svarbiausia, bendradarbiavimas siekiant šių tikslų“, – dalijosi dr. K. Gaučė.
Užsienio šalių patirtis – diskusijų kultūra, valstybių ir miestų sanglauda
„Žvelgiant į Lietuvą iš ES perspektyvos, atrodo, kad čia vis dar vyksta kova tarp miesto ir kaimo. Ko gero, dauguma šalies gyventojų sieja save su gamta ir jos ištekliais ir tai yra mūsų identiteto dalis, tačiau reiktų suprasti, kur baigiasi kaimas ir kur prasideda miestas. Lietuvos miestai yra ne tik vidiniai vystymosi varikliai kultūrine ir ekonomine prasme, bet ir langas į pasaulį ir juos derėtų stiprinti, kad taptume matomi ir konkurencingi. Tokie paradoksai, kai žmonės gyvena Vilniaus priemiestyje turi kelis nuosavus automobilius ir skundžiasi, kad ten nėra gerai išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, nes nori turėti puikų susisiekimą, išdarko ir silpnina Vilnių, kaip miestą“, – sako Daiva Jakutytė-Walangitang, Austrijos Technologijos Instituto urbanistė.
Pasak jos, užsienio šalių, kurios taip pat kūrė bendruosius planus, praktika rodo, kad vieno teisingo pavyzdžio ar šablono nėra, yra tik tam tikri sėkmingo vystymosi dėsniai, į kuriuos atsižvelgus, galima išvengti ilgalaikių, sunkiai pataisomų klaidų.
„Kaip rodo Vokietijos bei Šveicarijos pavyzdžiai, svarbiausia, kad tie žmonės, kurie kūrė šalies bendrąjį planą, dalyvautų ir tolimesniuose jo procesuose, jį vykdytų. Pavyzdžiui, Lietuvos atveju, tai galėtų būti valstybės valdoma bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ arba didžiausios nekilnojamo turto įmonės, sukaupusios didžiulę ekspertinę patirtį bei galinčios įvertinti šių sektorių plėtrą ateityje ir padėti formuoti planą taip, kad jis šaliai būtų prasmingas. Lietuva taip pat galėtų perimti Vokietijos ir Šveicarijos bendradarbiavimo pavyzdį ir sujungti jėgas su kitomis Baltijos šalimis bei taip tapti labiau konkurencingomis Europos mastu“ – sako D. Jakutytė-Walangitang.
Ji pastebi, kad Vokietijoje bei Šveicarijoje buvo dedamos didžiulės pastangos, kad pasikeistų diskusijų kultūra.
„Svarbu, kad ir į LR BP būtų žvelgiama kaip į kompleksinį procesą, o ne tik statišką planą, kuris kažkokiu būdu turės būti vykdomas. Viešose diskusijose išsakytos skirtingos nuomonės ir lūkesčiai, drąsiai iškelti ambicingi planai dešimtmečiams, atsižvelgiant į šalies vertybes, gali Lietuvai iškristalizuoti bendrą viziją ir konkrečius jos siekimo žingsnius“, – sėkmės receptais dalijasi D. Jakutytė-Walangitang.
