Mindaugas Pakalnis tikina, kad Vilnius turi labai gerus šansus tapti regiono lyderiu, nes aplink yra nedaug didelių miestų. Vilnius konkuruoja su Minsku, tačiau anot architekto, šis yra už geležinės uždangos. Dar geriau atrodo tai, kad Vilniaus gyventojų nemažėja, kai Rygos gyventojų skaičius senka.
Lyginant su Latvija ir Estija, Vilnius dar kol kas turi nedidelę šalies gyventojų dalį, tačiau gausi jaunų žmonių migracija į sostinę yra didelė paspirtis miestui.
Pasak jo, miestas dar gali išaugti bent trečdaliu. 25-30 proc. – tiek dar trūksta Vilniui, kad jis pasivytų Vakarų Europą, ir nuo to, ar pavyks tai padaryti, priklauso, kaip toliau gyvens vilniečiai. Tam trūksta gerų viešųjų paslaugų, greito susisiekimo su pasauliu ir būsto už prieinamą kainą.
Visa miesto plėtra priklauso nuo susisiekimo
M. Pakalnis teigia, kad pastaraisiais metais buvo daug nuveikta dėl miesto susisiekimo. Buvo įrengtas pietinis ir vakarinis aplinkkeliai. Dabar dar reikia Šiaurinės ir Mykolo Lietuvio gatvių, kurios užtikrintų, kad galima būtų važinėti tarp rytinės ir vakarinės sostinės dalies, kad iš viso miesto būtų gerai pasiekiamas vakarinis aplinkkelis, kurio visas potencialas dar nėra išnaudojamas.
„Miestui labai daug reiškia alternatyvios transporto sistemos. Ypač car sharing'as (dalijimasis automobiliais – DELFI). Jis iš esmės pakeitė supratimą, kad kartais nebereikia individualaus automobilio ir kompanijos, dirbančios centrinėje miesto dalyje labai dažnai nebeperka automobilio darbuotojams, bet suteikia būtent car sharing'o vaučerį. Tokiu būdu automobilis nebestovi miesto centrinėje dalyje, bet nuolat juda“, – „Būsto mugės“ metu pabrėžia architektas ir priduria, jog tas pats galioja kalbant ir apie miesto dviračius bei papildomas išlygas automobilių važiavimui A juosta. Tokie sprendimai stipriai pagerina bendrą judrumą mieste.
Pasak M. Pakalnio, planuojant miesto plėtrą viskas rišama kartu su transportu. Pavyzdžiui, periferinius rajonus su centrine miesto dalimi jungia greitieji autobusai. Norima dar labiau praplėsti jų tinklą, ketinama toliau kryptingai siekti miesto koncentracijos, t.y., kad periferinėse zonose atsirastų daugiau verslo, daugiau būstų, kad žmonės efektyviau naudotųsi viešuoju transportu ir jiems nereikėtų naudotis nuosavu automobiliu bei stovėti spūstyse. Taip pat planuojama išvystyti greitųjų gatvių tinklą, kurios bus izoliuotos nuo užstatymo.
Architektas tvirtina, kad šis modelis yra labai paprastas, tačiau geresnio šiuo metu negalima sugalvoti. Norint išnaudoti pinigus, kurie sudedami į viešąjį transportą, kito kelio nėra. O viešojo transporto srautai yra pakankamai maži.
Jis pabrėžia, jog Šiaurinė gatvė nebus vien tik greitkelis – tai bus gatvė su užstatymu, su būstais bei biurais – tuomet bus galimybė tarp senųjų sovietinių rajonų apsigyventi naujiems gyventojams, atsirasti naujo tipo būstui ir pamaišyti ten esančią senstančių žmonių bendruomenę. Siekiama gerinti ir periferijų susisiekimą su greitojo transporto tinklais.
Metro reikia bent 20 tūkst. keleivių per valandą
Architektas taip pat įvardija, kad norint, jog mieste atsirastų metro, reikia bent 20 tūkst. keleivių per valandą.
„Mes vienoje stotelėje Vilniuje prie Žaliojo tilto turime 5 tūkst. (keleivių – DELFI). Jeigu mes norėtume nutiesti pirmą liniją nuo Pilaitės į centrą, o Pilaitėje gyvena apie 20 tūkst., tai įsivaizduokite tuos 20 tūkst. per valandą reiktėų nuvežti, o per kitą parvežti atgal – tam, kad ta sistema veiktų efektyviai. Pastatyti mes galime, bet po to, kai mes nebepirksime tiek bilietų, mums reikės kompensuoti vystytojui iš miesto biudžeto. Taip baigiasi derybos su visais potencialiais statytojais“, – sako architektas.
Anot jo, pirmiausia svarbu gerai išvystyti minėtus greitojo transporto koridorius, o tik paskui galvoti apie alternatyvius susisiekimo būdus.
Vystant greitųjų gatvių sistemą bus taip pat kuriamos ir tyliosios zonos be tranzitinio eismo. Kai kurios gatvės šiuo metu yra nepabaigtos ir neturinčios pabaigos, todėl planuojama jas sujungti ir turėti tyliųjų zonų sistemą, kur transporto keliamas triukšmas nedrumstų ramybės.
Funkcionalesni rajonai ir įperkamas būstas centre
M. Pakalnis sako, jog bus siekiama, kad centre būtų daugiau būsto ir kad jis nebūtų toks elitinis kaip dabar. Taip pat planuojama, kad daugiau paslaugų atsirastų gyvenamuosiuose rajonuose. Taip planuojant miestą, mažiau reikės judėti, nes visas paslaugas bus galima rasti arčiau namų, todėl nereikės ir važiuoti autobusu ar automobiliu, nes bet kuris vilnietis visur galės nueiti pėsčias. Pasak architekto, įvairių paslaugų kiekis rajonuose jau dabar gerokai didesnis.
Savivaldybės siekis centrą išplėsti ir į šalia esančius rajonus – Žirmūnus, Žvėryną ir net Žemuosius Panerius, kur yra visa miesto infrastruktūra. Per artimiausius 20 metų žadami sprendimai ir Šnipiškėms bei Naujamiesčiui. Tai reiškia, kad mieste turėtų būti ir daugiau konversinių projektų. Jų yra apie 500 hektarų – jei juos pavyktų efektyviai išnaudoti, tuomet artimiausius 10 metų Vilniui nereikėtų plėstis į išorę. Tačiau bėda yra ta, kad nuosavybė fragmentuota, priklauso skirtingiems savininkams, jos supirkti neišeina ir paimti visuomenės poreikiams negalima. Todėl miesto centre esančios teritorijos toliau blogėja, viskas griūva, o plėtra veržiasi į periferiją.
Būtent to siekiama su stoties konversijos projektu. „Galvojame, kad galima sumažinti bėgių skaičių, čia galėtų atsirasti naujas rajonas. Galbūt daugiau administracinis, daugiau susijęs su viešuoju administravimu, kad žmonės iš visos Lietuvos galėtų traukiniu atvažiuoti į Vilnių ir čia sutvarkyti reikalus Nacionalinėje žemės tarnyboje arba kokioje nors kitoje valstybės institucijoje, o ne brautųsi su automobiliais į Vilniaus miesto centrinę dalį ir vėlgi nelaikytų tų automobilių pačioje vertingiausiose žmonėms vietose“, – kalba M. Pakalnis.
Žaliosios zonos niekur nedings
Vilnius ir toliau liks žalias. 48 proc. miesto teritorijos buvo žaliosios zonos ir tokios išlieka bei išliks, remiantis naujojo bendrojo plano sprendiniais.
„Ar tai daug, ar mažai? Tai yra panašiai kaip Vienoje, tik ten gyvena triskart daugiau žmonių tokiame pačiame plote. Bet pasakyti, kad Viena yra per tankus miestas, kad nepatogus, trūksta želdynų, mes negalime. Reiškia, turime didelį potencialą vidinei plėtrai ir vidiniam miesto tankėjimui“, – tvirtina architektas.
Savivaldybė siekia sovietiniuose rajonuose ir centrinėje miesto dalyje sukurti lokalių želdynų sistemą. Želdynai gatvės, viešosios žaliosios erdvės, skirtos konkrečių rajonų gyventojams, susijungs į tinklą, per kurį bus galima netgi nueiti pas savo kaimyną ar draugą. Pasak M. Pakalnio, tokia sistema padės prikelti miegamuosius rajonus, kur į žaliąsias erdves ilgą laiką nebuvo investuojama.
O visa kita architektas siūlo tvarkytis patiems – kurti bendruomenes ir bendrijas. Savivaldybė suteikia 10 eur/kv. metrui paramą gyvenamųjų namų aplinkos atnaujinimui. Jis rekomenduoja susitarti tarpusavyje, ką daryti: ar vaikų žaidimų aikštelę, ar automobilių stovėjimo aikštelę, nes savivaldybė rūpinasi tik pagrindiniais dalykais.
Tiems, kas svarsto ir planuoja būsto pirkimą, verta užmesti akį į Vilniaus bendrąjį planą, kad susipažintų su tuo, kas bus vystoma rajonuose. Jame nurodyta, kur bus planuojamos naujų mokyklų, darželių statybos bei kitokie pastatai, kur bus želdynai.
Periferijos miestui brangiai kainuoja
Urbanistė Viktorija Marozienė DELFI sako, jog Vilniaus pokyčiai per pastaruosius keletą metų matomi bene visose srityse. Anot jos, džiugu, kad investuojama ne tik į centrą, bet dėmesys po truputį grįžta ir į senuosius mikrorajonus, kur gyvena daug vilniečių: tiesiami vis patogesni dviračių takai, jungiantys juos su miesto centru, po truputį imama kurti nauja socialinė infrastruktūra – baseinai, mokyklos ten, kur jų trūksta. Miestas gręžiasi atgal į upę, tvarkoma Neries krantinė ir ją supanti viešoji erdvė.
Visgi, vykdant miesto plėtrą palikta ir klaidų, kurios yra panašios į esančias kituose Lietuvos miestuose.
„Sunkiai sukontroliuojama miesto drieka į periferiją yra ir brangi miestui, ir nusiurbia darbingas bei aktyvias šeimas su vaikais iš miesto gyvenamųjų rajonų. Mieste greta vienas kito vykdomi projektai, jų sprendiniai ir miesto vykdomi projektai nereteai yra nesukoordinuoti, iš dalies dėl to, jog skirtingoms miesto dalims nėra aiškios vystymo vizijos, strategijos ir gairių, kuriomis vystytojai galėtų lengvai sekti, iš dalies dėl to, jog galbūt miesto savivaldybė ne visada turi galių iš vystytojų reikalauti geresnių, reikalingesnių miestui sprendimų“, – tvirtina V. Marozienė ir priduria, jog čia ne vienintelės nesukoordinavimo priežastys, tačiau gana svarbios.
Pasak pašnekovės, kaip ir kitiems didesniems miestams, aplink kuriuos kuriasi chaotiška drieka, Vilniui svarbu sugebėti pasiūlyti įvairesnių gyvenamųjų tipologijų gyventojams pačiame mieste, ypač mikrorajonuose, su kokybiška viešąja erdve ir gera socialine infrastruktūra aplink. Neblogai būtų aktyviau spręsti kylančias spūstis.
Paaugti trečdaliu beveik nerealu
Ar Vilnius iš tiesų dar gali paaugti trečdaliu? Urbanistės teigimu, sostinė kasmet gyventojų skaičių paaugina mažiau nei vienu procentu – kasmet čia apsigyvena pora tūkstančių naujų miestiečių. Todėl atsižvelgiant į tai, jos nuomone, mintis, jog Vilnius paaugs dar trečdaliu yra gana nereali. Tačiau net ir dabartinis miesto dydis neužkerta kelio miestui siekti tapti lyderiu Baltijos regione.
Tam, kad Vilnius pasiektų tokią poziciją, V. Marozienės manymu, į miestą reikia ir toliau nuolat pritraukti didelę pridėtinę vertę kuriančius, inovatyvius ir aktyvius žmones bei nepamiršti čia jau gyvenančių miestiečių kokybiško lavinimo bei jų gyvenimo kokybės gerinimo.
Savo aplinka reikia rūpintis patiems
Kaip teigia urbanistė, sovietiniuose miegamuosiuose rajonuose žalių plotų yra apstu, tačiau didelė dalis jų yra nustekenti, prastos būklės arba išvis neapibrėžti – jų kokybė išties prasta.
„Galbūt kai kuriose rajonų dalyse išties trūksta būtent tik kokybiško parkelio ar skverelio, tačiau, man atrodo, kalbant apibendrintai, svarbu, kad tuose rajonuose gyvenantys žmonės jaustų, jog vieša erdvė, ar kiemas aplink jų namą yra jų atsakomybė.
Vis dar gajus sovietinis mastymas, jog kas už mano namų durų, tas ne mano, tuo man rūpintis nereikia. Svarbu, kad žmonės jaustųsi savo aplinkos savininkais, tik taip galima užtikrinti geresnę jos kokybę, tiek kūrimo, projektavimo stadijoje, tiek vėliau, tą erdvę naudojant. Taip pat svarbu rasti būdų didinti gyvenamųjų tipologijų pasiūlą šiuose rajonuose, kad žmonės, norėdami įsikurti svajonių namuose, galėtų rasti jų poreikius atitinkančius namus mieste, o ne būtų priversti kurtis plyname lauke už miesto“, – aiškina V. Marozienė.
Metro Vilniui dabar nereikalingas
Nors kalbos apie metro pastaruoju metu skambėjo vis garsiau, urbanistė nemano, kad ši svajonė šiuo metu labai reikalinga. Anot jos, apie tai būtų galima kalbėti, jei vilniečių skaičius dabartiniame miesto plote pakiltų 2-3 kartus. Dabar labiau verta stiprinti viešajam transportui skirtą gatvių tinklą jau esamos infrastruktūros rėmuose, bet ne kurti naują infrastruktūrą, pvz., visame mieste numatyti vientisą autobusams skirtų juostų tinklą jau, kas jau iš dalies kai kuriose miesto dalyse vyksta ar yra įvykdyta.
Urbanistės manymu, svarbi užduotis – užtikrinti saugų ir vientisą dviračiams skirtą tinklą, šalia skatinant ir įvairesnes automobilių dalijimosi platformas, kurios būtų ne tik komercinės, bet ir, pavyzdžiui, valdomos namų bendrijų, skirtos kaimynams dalintis. Vietoje metro galbūt geriau kurti skirtingų, bet efektyvių judėjimo būdų mieste kombinaciją.
Kokį Vilnių matysime po 10 metų?
Visiems vilniečiams kirbantis klausimas – kokį Vilnių mes matysime po 10 metų? Ko galima tikėtis netolimoje ateityje?
„10 metų miestui nei daug nei mažai. Tikėkimės po 10 metų miestas turės nacionalinę koncertų salę bei stadioną. Reikia tikėtis, kad bus ir toliau investuojama ne tik į ikoninius projektus, bet ir į gyvenamuosius rajonus, socialinę infrastruktūrą, viešąjį transportą ir alternatyvius judėjimo būdus mieste. Jei tai bus daroma nuosekliai ir kartu su privačiu sektoriumi, galbūt galėsim tikėtis Vilniuje turėti ne vieną centrą, apsuptą miegamųjų rajonų, bet miestą, turintį puikų centrą ir daug aktyvių, patrauklių gyventi rajonų su savo asmeninėmis centrinėmis dalimis.
Kalbant bendriau, galbūt galime tikėtis, jog kuriamas Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymas padės miestui bent šiek tiek suvaldyti drieką bei padės užtikrinti ne tik fizinės, bet taip pat ir socialinės infrastruktūros kūrimą naujai kuriamuose ir esamuose kvartaluose. Jei rengiamas naujas Vilniaus Bendrasis planas bus smarkiai pakoreguotas ir taps išties strateginiu miesto planavimo dokumentu, galbūt galėsime tikėtis nuoseklesnio ir kokybiškesnio miesto erdvių vystymo ir iš privačių vystytojų“, – apie miesto ateitį kalba V. Marozienė.
