Taip apie kraštovaizdžio architektūros praktikas kalba ekspertai, šią savaitę diskutuosiantys Vilniaus Gedimino technikos universitete vykstančioje konferencijoje „Globalūs ir lokalūs kraštovaizdžio iššūkiai“.
Kraštovaizdis – ne tik augalų sodinimo klausimas
Kaip susitvarkyti su liūčių potvyniais gatvėse? Kaip turėtų atrodyti Reformatų skveras Vilniuje? Ar kirsti senus medžius parkuose? Ką daryti su apleistomis gamyklomis? Pasak kraštovaizdžio architektūros specialistų, ši Lietuvoje dar siaurai suprantama sritis apima ne tik estetinį aplinkos kūrimą, tačiau ir miestų plėtros problemas, ekologiją ir istorijos įamžinimą.
„Viešumas Lietuvoje pamažu pradeda grįžti į normalų gyvenimą – sovietmečiu žmonės tai patyrė prievarta, todėl po Nepriklausomybės kurį laiką buvo labai iškelta privati nuosavybė“, – įsitikinęs konferencijos organizatorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto profesorius Gintaras Stauskis. Pasak jo, kraštovaizdžio architektūra šiuo metu išgyvena pakilimą.
„Tradicinės techninės priemonės nesugeba išspręsti visų miestuose kylančių problemų. Miestai tankėja, žmonės jaučiasi nebeturintys vietos, nori pabėgti – kraštovaizdžio architektūra derina infrastruktūros, žmonių ir gamtos poreikius“.
Fritz Auweck, Vokietijos Weihenstephan-Triesdorf universiteto profesoriaus teigimu, šiandien kylantis gyvybingų (angl. „liveable“) miestų klausimas reiškia, kad jei kadaise miestai plėtėsi gamtos sąskaita, dabar situacija apsivertė – reikalaujama augimą derinti prie aplinkos.
„Naujai pastatytas pastatas ir po šimto metų bus toks pat. Tačiau gamta nuolat keičiasi: ežeras per tokį laiką gali dešimtkart susitraukti arba tapti pelke. Galbūt po daugybės metų dėl pasikeitusio klimato Baltijos šalys, o ne Pietų Europa, bus ta vieta, kur bus vykstama atostogauti prie jūros. Būtent į tokius faktorius atsižvelgia kraštovaizdžio architektūra, architektai galvoja pirmiausiai apie laiką.“
Kaip išsaugoti istorinius objektus
Pastaruoju metu Lietuvoje kilo ne viena diskusija dėl parkų ir kitų viešųjų erdvių atnaujinimo. F. Auweck nuomone, žmonės turi turėti galimybę atpažinti vietos istoriją – net jei su ja susitaikyti neįmanoma, galima ją ne sunaikinti, o suteikti naują prasmę. „Žinote, Vokietijos Rūro srityje, Duisburge, turime gerą pavyzdį, kai kilo mintis perkurti senas anglies kasyklas į parką. Kilo toks pat klausimas: ar viską dabar sunaikinti? Ar dabar čia turi atsirasti graži angliško stiliaus pieva? Kas apskritai gali augti tokioje vietoje? Ir buvo nuspręsta parke palikti visus apleistus pramoninius statinius, senas struktūras, geležinkelį“.
„Pavyzdžiui, diktatoriaus Čaušesku laikais Rumunijoje daug miestų aikščių buvo apsodintos medžiais – tam, kad jose nesirinktų žmonės. Šiandien tie medžiai atrodo nenatūraliai, tiesiog siaubingai, kai kas juos kerta. Tačiau kitiems tie medžiai tiesiog jau tapo savais, jie asocijuojasi su namais“, – dar vieną pavyzdį pateikia architektas.
Kitas konferencijos svečias, architektas iš Nyderlandų Jeroen de Vries sutinka, kad ginčuose dėl aplinkos pirmenybė turėtų būti teikiama išsaugojimui. „Tačiau išsaugojimas turi būti tvarus – jei erdve nesinaudoja gyventojai, miestas eikvoja pinigus jos išlaikymui. Išsaugojimas galimas tik pridedant naujas funkcijas, atnaujinant vietą. Geras kraštovaizdis išlaiko vertingąsias savybes ir naujas funkcijas, kurios reikalingos visuomenei – tai parkai, vaikų žaidimų aikštelės“.
Architektas sako būtent tokio funkcionalumo pasigedęs Vilniuje. „Kultūrinis kraštovaizdis čia labai gražus, tačiau jis gana statiškas, ne visai atitinkantis žmonių poreikius ir ekologiją. Miesto erdvių planavimas reikalauja žiūrėjimo į ateitį, daugiau lankstumo“.
Žaliųjų erdvių Vilniuje daugės
Visi kalbinti specialistai sutinka, kad visuomenės įsitraukimas ir ekologija yra du pagrindiniai reikalavimai architektūrai šiandien, į kuriuos atsižvelgti būtina dar prieš kuriant naujus projektus. Kaip sako J. de Vries, jei prieš trisdešimt metų 80 procentų architekto darbo buvo planavimas, tai dabar patys brėžiniai užima tik mažumą darbo – pirmoje vietoje yra susitikimai su žmonėmis, kitais interesantais, jų įtraukimas.
„Baigėsi laikai, kai architektai žino, ko reikia žmonėms. Demokratijos įsigalėjimas reiškia, kad žmonės nori diskutuoti“, – įsitikinęs F. Auweck ir sako, kad kitu atveju neišvengiamai kyla konfliktai.
Pasak profesoriaus, lankantis Lietuvoje jam labiausiai įstrigo, anot jo, techninis požiūris į gamtą viešosiose erdvėse, galimai atsiradęs sovietmečiu, tačiau sutinkamas ir Vakarų valstybėse.
„Žiūrint į Neries krantinę akivaizdu, kad ji sukurta inžinieriaus, be abejo, siekiant apsaugoti miestą nuo potvynių. Miunchene situacija su upe panaši, tačiau dabar krantinė iš dalies keičiama į natūralesnę – tai gerai gamtinei įvairovei, tačiau taip pat ir rekreacijai, nes žmonės nori eiti prie upės. Natūraliai čia net pievos neturime, tačiau galybė žmonių tiesiog sėdi ant žvyro, kepa maistą – miestas jiems turi pasiūlyti tokią galimybę“.
G. Stauskio teigimu, Vilniuje yra daug žalių plotų, kurie dar nesutvarkyti, beveik laukiniai. Profesoriaus manymu, jie galėtų tokie ir likti – išskyrus esančius prie gyvenamųjų rajonų, kad norintiems pabūti gamtoje nereikėtų keliauti į užmiestį. Senamiestyje šiuo metu taip pat planuojama didinti žaliąjį plotą, mažinti važiuojamųjų dalių skaičių ir paskirti jas pėstiesiems.
„Investuoti į viešąsias erdves miestui tikrai apsimoka, Lietuvoje tai galima matyti iš Birštono pavyzdžio ir to, kaip pastaraisiais metais išaugo jo patrauklumas“, – teigia architektas.
