Išpildė vaikystės svajonę
Nuo vaikystės mėgusi senus daiktus prikelti naujam gyvenimui, Dovilė Charpenet pasakoja prieš kelerius metus pasidavusi nenumaldomam norui įsigyti bilietą pabėgimui iš miesto – seną sodybą.
„Tai buvo karantino pirkinys, bet sodybos norėjome, ieškojome jau seniai. Norėjome gamtos. Galbūt tai buvo daugiau mano svajonė nei vyro, neplanavome skirti daug investicijų tokiam turtui, norėjome įsigyti tiesiog kažką tokio paprasto ir aš galvojau, kad galėsiu tiesiog krapštytis ir tvarkyti po truputį“, – sako D. Charpenet.
Pašnekovė tęsia, kad sodybos rinkimosi kriterijus ji turėjo kelis: pirmiausia, ji turėjo būti ne daugiau nei valanda kelio nuo Vilniaus ir patenkinamos būklės, kad nereiktų į ją greitai ir daug investuoti.
„Labiausiai patiko ši, kurią ir įsigijome, nes atitiko mūsų reikalavimus. Aš norėjau, kad sodyba būtų kaimelyje, bet nebūtų pernelyg arti kitų namų. Tai tokią ir radome: žemės daug, 3 ha, o kaimynai yra, bet jie nėra labai arti“, – sako moteris.
Šeimos įsigyta sodyba yra 1938 metų. D. Charpenet sako, kad aiškaus plano, kuo šis pirkinys pavirs, nėra.
„Man dabar, šiuo metu, yra visiškas stebuklas pabėgti į gamtą, ji mane gydo, tad man sodyba yra pabėgimas. O kas iš to bus, nežinau, galbūt kada nors ir gyvensime joje, jeigu ne – gal nuomosim,gal bus verslas, o gal tik poilsio vieta“, – svarsto pašnekovė.
Iššūkių buvo
Sodyba D. Charpenet su šeima džiaugiasi jau pusantrų metų. Anot moters, dėl savo sprendimo ją įsigyti ji nesigaili, tačiau iššūkių tikrai būna. Daugiausia jų – dėl specialistų trūkumo.
„Kad pirkome – nesigailiu, nors būna paskutiniu metu iššūkių. Mano vyras niekada man nežadėjo, kad kažką darys, todėl aš pati joje tvarkausi, organizuoju darbus, ieškau darbininkų“, – sako pašnekovė.
Nors generalinio sodybos pertvarkymo šeima daryti neplanavo, vis tik, pasak jos, darbų atsirado. Pirmiausia, įvertinus grindų būklę, buvo nuspręsta jas keisti. Pabandžius pasinaudoti kokliniu pečiumi paaiškėjo, kad jis neveikia.
„Buvo išdegęs, neveikė koklinis pečius, papuvusios grindys, jos buvo nelygios. Tad nutarėme, kad reikia jas sutvarkyti, bet paskui pamatėme, kad norint jas tvarkyti, reikia jas išlupti, o jeigu jau jas išlupi, reikia jas šiltinti ir išėjo taip, kad remontas tapo generaliniu. Apšiltinome grindis, sudėjome jas naujas, tuomet reikėjo spręsti, ką daryti su kokliniais pečiais. Jie troboje buvo trys ir labai dideli – duonkepis, viryklė ir trečias pečius. Aš norėjau autentiką išlaikyti, palikti, atsivežiau penkis skirtingus meistrus ir jie visi sakė, kad reikia tuos pečius griauti, nes jie išdegę, o vieną suremontuoti kainuotų apie 2500 eurų. Tad nusprendėme, kad vis tik reikia juos griauti, išgriovėme ir sienas“, – padarytus darbus vardija pašnekovė.
Sunkiausia buvo rasti meistrus
Pabaigus šiuos darbus, pasak pašnekovės, namo vidus labai pasikeitė. Kadangi namas buvo seno tipo, dviejų dalių, vienoje dalyje liko visiškai atvira viena erdvė, o kitoje, pastačius pertvaras, pavyko įrengti du miegamuosius ir san. mazgą.
„Gavome vieną didelę erdvę viename trobos gale, o kitame – nebuvo jokių sienų. Žinojome, kad mums reikia tualeto ir dušo, tad tą vieną pusę skyrėme dviem miegamiesiems kambariams, koridoriui ir san. mazgui. O kitą pusę palikome atvirą, nusipirkome pečių, su kuriuo galime šildyti grindis, kūrenamas malkomis. Ant jo galima ir valgyti gaminti, ir šildo jis vandenį“, – pasakoja D. Charpenet.
Moteris sako, kad dar liko didžiausi darbai – stogas, namo apšiltinimas. Taip pat – kosmetiniai darbai, bet juos ji norinti atlikti pati.
„Daugumai darbų samdėme specialistus, o dabar jau galiu krapštytis pati. Bet surasti specialistus buvo labai didelis iššūkis, nes kaime išmanančių ir norinčių dirbti žmonių nėra. Tai buvo didžiausias iššūkis. Mano šeimoje, aplinkoje nėra žmonių, susijusių su statybų klausimais, tad nebuvo, su kuo pasitarti. Tad teko ieškoti meistrų ir visiškai nuo nulio“, – prisimena pašnekovė ir priduria, kad paskutiniaisiais teko nusivilti. Jie pridarė žalos ir dabar reikės ieškoti problemos sprendimo.
Sodyba – vienas geriausių sprendimų
Būtina generalinė tvarka lėmė, kad name liko mažai autentikos. D. Charpenet sako, kad jai ėmus daugiau domėtis sodybos autentiškumu, ji suprato įsigijusi ne visiškai originalią 1938 metų, nepaliestą turtą. Tam tikri remonto darbai, matyt, buvo atlikti sovietmečiu.
„Kai ėmiau domėtis supratau, kad sodyba nebuvo tokia senovinė lietuviška autentiška pirkia. Gali būti, kad tiesiog sovietmečiu buvo atlikti tam tikri remonto darbai. Kas buvo tikrai autentiško, tai durys, kurias palikome, langai buvo gražūs, mediniai, tai juos teko išimti. Ateityje norėtume pakeisti plastikinius langus į kažkokius medinius, bet originalūs jau jie nebus. Pečius išgriovėme, dar norėjau atstatyti bent vieną, bet tokiu atveju būtų reikėję tai daryti abiejose namo pusėse, o vienas pečius koklinis šiandien kainuoja apie 10 tūkst. eurų. Tad nusprendėme to nedaryti“, – pasakoja sodybos savininkė.
Paklausta, koks sprendimas sodyboje pasiteisino labiausiai, moteris tikino, kad tai – pats žingsnis sodybą įsigyti.
„Labiausiai pasiteisino man buvimas gamtoje. Tai yra neįkainojamas dalykas, gamta gydo, nuramina. Turėti, kur pabėgti iš miesto, yra didelis privalumas, malonumas ir prabanga“, – džiaugiasi D. Charpenet.
