Savo knygoje „Buckingham Palace: The Interiors“ jis tyrinėja visiems gerai žinomus ir mažiau žinomus karalienės rezidencijos Londone kambarius bei menes, apžvelgdamas interjerų ir dekoracijų istoriją bei tyrinėdamas jiems padarytą įtaką, rašo houseandgarden.co.uk.
Kai buvome vaikai, mudu su seseria kiekvieną birželį vykdavome į rūmus stebėti, kaip mūsų senelis, kuris buvo karalienės sargybos gvardijos pulkininkas, joja alėja šalia karalienės po Jos Didenybės gimtadienio parado.
Mes matydavome nepaprastas kiniškas menes, pasislėpusias už pilko akmeninio fasado, o tėvas mums aiškindavo, kad visa tai įkvėpta princo regento pajūrio fantazijos – Karališkojo paviljono Braitone. Mane žavėjo dramblio kaulo pagodos ir laivai, auksiniai drakonai ir brangakmeniais inkrustuoti medžiai.
Kai gavau pasiūlymą sugrįžti į rūmus ir sukurti knygą apie ištaigingą jų interjerą, nė akimirkos nedvejojau – pasijutau tarsi sugrįžęs į paslaptingą olą su paslėptais lobiais iš vaikystės sapno. Užsidegiau ryžtu savo nuotraukose atskleisti šių menių grožį ir kerus, kurie dažniausiai pranyksta šiuolaikiniuose dirbtinai apšviesuose, plačiuose kadruose. Pareikalavau išjungti visas lempas ir fotografavau tik natūralioje dienos šviesoje – su nuotaiką pabrėžiančiais šešėliais. Kadrus apkirpdavau, kad suteikčiau intymesnį, kone taktilinį pojūtį.
Menėse eksponuojamas brangenybes – auksuotus ir bronzuotus šviestuvus ir laikrodžius, porcelianą, japoniškos lakuotus objektus – stengiausi išryškinti, perteikti jų herojiškumą, kiekvieną smulkmeną išdidinęs kone iki originalaus dydžio.
Pridėjau dar šiek tiek nuotraukų, atspindinčių kiek patrintą didybę – paauksuotos kėdės su nuo naudojimo kiek pablukusiais apmušalais. Šios kėdės kasdien naudojamos, kitaip nei nenaudojami objektai, kuriuos galime apžiūrėti Prancūzijos muziejuose. Bakingamo rūmai toli gražu nėra muziejus – tai veikiantys rūmai, kuriuose nuolat būna Jos Didenybė ir karališkoji šeima.
Valstybiniai apartamentai atidaromi visuomenei kiekvieną vasarą, o kiniškos menės – ne. Kaip ir karalienės valstybinių audiencijų menė – gana nedidelė patalpa (vertinant pagal rūmų standartus), kurioje karališkoji šeima susirenka prieš valstybinės reikšmės šventes ar kitokius minėjimus. Iš šio paslėpto kambario jie pasirodo it stebuklinga lazdele pamojus – įeina pro įmantriai puoštas duris, paslėptas ne tik už didelio veidrodžio raižytais ir paauksuotais rėmais, bet ir už masyvios, 1780 m. Paryžiuje pagamintos Martino Carlino spintos, puoštos mozaika. Ant jos stovi pora Pierre‘o Gouthière‘o kandeliabrų – tai karo laikmečio kalėdinė dovana, kurią karalienė Marija gavo 1943 m. Knygoje trumpai aprašyta rūmų pastato, jo dekoracijų ir kitų objektų istorija, tačiau tai labiau vaizdų knyga – skiautinys iš nuotraukų, kuriomis siekta užfiksuoti unikalią rūmų atmosferą.
Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi – kad mano tėvo nebėra ir jis negali ja pasidžiaugti. Manau, jam jam patiktų ją vartyti ne mažiau, nei man patiko ją kurti.“
