Tikrai smalsu pamatyti, kaip gyvena kiti žmonės, kaip atrodo jų namai. Juk būtent jie bene daugiausiai pasako apie žmogaus asmenybę, charakterį, pomėgius. Maža to, kai kurie namai, interjerai, apstatyti antikvariniais baldais, dekoruoti šimtus metų skaičiuojamomis freskomis yra paveldas ir gali būti, kad dar po 100 metų juos bus galima pamatyti tik nuotraukose. Tuo pasirūpino žinomas knygų apie interjerą autorius, socialinių mokslų daktaras E. Skerstonas ir fotografas A. Narmontas. E. Skerstonas interviu Delfi pasakoja, pats stovėjo prie Vilniaus senamiestyje esančių, įspūdinga architektūra pasižyminčių namų ir laukė juose gyvenančių žmonių, kad pasiteirautų, ar šie leistų jam įamžinti akimirką, kuri kada nors taps istorija.
– Idėjos išleisti tokią seriją šaknys – kaip, kada ir kodėl ji gimė? Ar pati idėja yra parodyti interjerų virsmą, ar konkretaus laikotarpio buitį, gyvenimą?
– Idėjos išleisti privatiems Vilniaus interjerams skirtą seriją, būtent seriją, nebuvo, tačiau juos, kaip tam tikrą išskirtinę visumą – vilniečių gyvensenos kultūros raišką – didelio formato ir apimties albume – taip. Deja, prisipažinsiu, kad šis sumanymas priklauso ne man, bet mane jis tiesiog užvaldė, virto nenugalimu kūrybiniu užmoju.
Prieš dešimtį metų, pasirodžius mano pirmajai knygai „Elegantiški namai. Domicilium elegans“ mintį apie vilniečių gyvenamųjų namų interjerus klausimu „..., o gal galėtumėte apie...?“ išreiškė leidyklos „Charibdė“ vadovė ponia Rita Kubilienė. Sumanymas, pakvietus bendradarbiauti dailininką Justą Vėbrą, taip pat – profesionalius fotografus bei panaudojant tuomet paties darytas nuotraukas, buvo įgyvendintas 2012 metais – išleidome didelio pasisekimo sulaukusį albumą „Privatus Vilnius. Interjerai“. Jo teksto turinį sudarė trumpa interjerų puošybos istorija – istorinių sostinės rūmų ir gyvenamųjų namų bei butų puošybos ypatumų aprašymai ir laiko lemti pokyčiai, deja, ne visuomet sveikintini įteisintų paveldosaugos nuostatų atžvilgiu.
Galėtume sakyti, kad albumų nuotraukose matome mūsų laikmečio buitį, dabartinį gyvenimą, kitaip tariant – gyvensenos kultūrą, kurioje persipina tautos, jų kultūrų ypatumai, konfesijos, tačiau jai būdingas vienas esminis bruožas – intymios, nuo pašaliečių žvilgsnių paslėptos, individualiai, sakyčiau, savaip suprastas ir pajaustas, gyvenamosios aplinkos estetizavimo siekis. Kadangi patekome į tuos namus, kurių duris tuomet mums atvėrė jų savininkai, interjerų virsmo ar jų šeimininkų meninės nuojautos, grožio pajautos laipsnio ar panašių, su jausmais ir jų sielos gerbūviu susijusių dalykų nusprendžiau neaptarinėti.
– Trys tomai yra didelis ir ilgas darbas. Kiek laiko trukote, kad sudarytumėte tokią knygų seriją?
– Jūs teisi – idėjos įgyvendinimas ir šį kartą virto didelio masto, ilgai trukusiu darbu. Bet panašu, kad užmojis ir pastangos buvo vertos pasiektos atomazgos. Išdrįsčiau teigti, kad sukūrėme pirmąjį kiek įmanoma išsamų, trikalbį, vilniečių privačiam gyvenimui įamžinti skirtą leidinį, kokio iki šiol nebuvo. Akivaizdu, kad tai ne mokslinis darbas, bet visgi, viliuosi, išliekamąją vertę ateities turėsiantis Vilniaus miesto istorijos fragmentas ar laiko epizodas. Tritomį matyčiau, kaip specifinę edukacinę priemonę, kuri taip pat galėtų būti, o gal ir bus, naudinga menotyrininkams. Norėčiau pabrėžti, kad privatumo sąvoką stengiausi kiek išplėsti, todėl jos aprėptį įtraukiau senųjų miesto rūmų, rezidencijų ir gyvenamųjų namų interjerus, kurių funkcinė paskirtis šiandien kitokia arba jie nėra viešai arba dažnai visų lankomi.
– Kodėl Vilnius?
– Todėl, kad tai miestas kuriame gyvenu daugiau nei šešiasdešimt metų, kurį myliu, kurio pasiilgstu išvykęs svetur ir, svarbiausia, todėl, kad būtent mums likimas lėmė švęsti Jo 700-ąjį gimtadienį – garbingą Jubiliejų. Argi sumanymas būtent šia išskirtine proga pasižvalgyti po vilniečių šeimų privačius namus nėra tinkamas ? Kodėl gi nepristačius kitoms Europos, o gal ir viso pasaulio šalių sostinių gyventojams tokiu, sakyčiau „dokumentiniu-fotografiniu“ būdu – atveriant asmeninių namų duris, nesivaržant nei kuklumo nei prabangos? Beje, kažin ar nors vienoje Rytų, o gal ir Centrinės Europos sostinėje kokios nors sukakties metais buvo išleistas panašaus turinio, sakyčiau jos „vidujinei tapatybei“ įamžinti skirtas, albumas.
– Su kokiais iššūkiais, problemomis susidūrėte?
– Problemų ir visokiausio pobūdžio iššūkių būta nemažai. Dėl to kaltinčiau patį sumanymą, kuriam vos tik subrendus buvo akivaizdu, kad užsimota plačiai užduočiai. Nenorėčiau leistis į proceso eigos aptarimą, nes jam tektų skirti nemažai puslapių. Didžioji problema – gauti savininkų sutikimą peržengti „ginkluotais“ fotoaparatu jų namų slenkstį. Mažoji problema – fotografavimui pasirinktus objektus man ir fotografui „pamatyti vienodai“. Iššūkis – pasiekti norimą, abu tenkinantį rezultatą, tačiau būtent rezultatą visgi priskirčiau ne savo „lakios vaizduotės kaprizams“, o profesionalaus fotografo Augio Narmonto gebėjimui valdyti kadrą, matymui ir meninei jausenai.
– Kaip ir kokie žmonės Jus įsileido fotografuoti interjerus? Ar turėtoje atrankos kriterijus, apie ką norite pasakoti, apie kokius rajonus, namus?
– Pažįstami ir nepažįstami, rekomenduoti draugų, restauratorių, interjero puošybos profesionalų, menininkų ir muzikantų, kolekcininkų ir sportininkų, taip pat tų, kurie mumis jau pasitikėjo ir įsileido, tačiau visus juos įvardyčiau esant mielais, neabejingais sumanymui, besidžiaugiančiais mūsų darbu ir jo išliekamąja verte, beje ne tik savo, bet ir kitų šeimų atžaloms.
Fotografuosimų objektų atrankai, jų pasirinkimui taikyti kriterijai buvo labai aiškūs, nes jie buvo lemti realių galimybių į juos patekti. Teko pasidomėti pasiekiamais profesinės literatūros šaltiniais, periodiniais leidiniais, enciklopedijomis, sąvadais, atskirų objektų dokumentais, taip pat pakeliauti Vilniaus gatvėmis pakelta galva ir tokiu būdu pro atvirus langus pamatyti krosnių karūnas, lubų rozetes, lipdinius, trafaretines freskas, sienų apmušalus ar tapybos, grafikos darbais išpuoštas sienas...Bet, kaip minėjau, patekome ten, kur buvome įleisti. Nežiūrint į tai, manau, kad objektų imtis išties nemaža ir įspūdį apie vilniečių privačių namų interjerus susidaryti įmanoma. Jie įamžinti tokie, kokie buvo atrasti mūsų apsilankymo dieną.
– Papasakokite apie interjerus, kuriuos pavyko įamžinti. Kokių jų užfiksavote – elegantiškų, netvarkingų, su išskirtinėmis detalėmis, chaotiškų? Kaip būtų galima apibūdinti tai, ką įamžinote savo knygoje?
– Į Jūsų klausimą turėčiau atsakyti ne aš, o vartysiantys tritomį. Pirmiau užsiminiau, kad savo įžvalgų ir vertinimų atsisakiau. Beje, etikos ir diskretiškumo principo laikiausi visuomet – prieš dešimtmetį ir 2023-aisiais, nes nemanau, kad nebūdamas srities profesionalas – interjerų apipavidalintojas – turėčiau nors menkiausią teisę juos kaip nors vertinti. Galimas savo nuomones ir komentarus, kurie neabejotinai inicijuotų subjektyvų požiūrį, sąmoningai ir mielai „iškeičiau“ į fotografų valdomų objektyvų lauką patekusius privačių namų interjerų vaizdus. Manimi pasitikėję leidyklos „Žara“ steigėjai ir savininkai, fotografas ir, žinoma aš, drauge net trimis kalbomis – lietivų, anglų ir lenkų – viso 1400-uose puslapiuose, įamžinome, nematomą Vilnių, Vilnių-intra muros, Vilnių, sulaukusį 700-ojo gimtadienio, Vilnių „tada ir dabar viename“ su daugiau nei šimtu unikalių „vidujinės tapatybės“ pavidalų, kurių vienas įvardytas kaip pats gražiausias Rytų Europoje.
– Daug kalbame apie nuotraukas, tačiau žodžiai taip pat pasako nemažai. Kodėl knygoje negalima rasti interjerų savininkų išpažinčių?
– Jūs teisi, bet žodžiai, nesvarbu mano ar namų savininkų, inicijuotų prielaidas rastis subjektyviai nuomonei, tendencingam komentarui, o būtent to aš vengiau ir išvengiau. Jeigu būčiau nusprendęs pasirinkti tokį albumo variantą apie kurį teiraujatės, prarasčiau savojo sumanymo esmę – pasinaudojant dokumetinėmis nuotraukomis, be komentarų, galimybę atskleisti vilnietiškojo privataus ir įvairiavaizdžio interjero įvairovę, jo savitą kuklumą ir (arba) turtingumą, tokį koks įsivaizduotas ir apipavidalintas jo savininkų.
– Knygą leidote savomis lėšomis? Kodėl valstybė tomų nerėmė?
– Taip, trikalbis ir tritomis albumas išleistas leidėjų ir nedaugelio rėmėjų lėšomis, kurias konvertuočiau į geranoriškumą, moralinį palaikymą, nuoširdų draugiškumą ir leidybos tikslo supratimą. Iš savo pusės leidėjai pademonstravo savo geranoriškumą ir nemokamai patalpino valstybei priklausančių muziejų, susijusių su tritomio tema, reklamą. Paminėtini šio projekto garbės, asocijuotieji ir informaciniai partneriai. Apie pasirodžiusį tritomį trikalbį albumą kiek anksčiau pranešė ir interviu su autoriumi transliavo LNK televizija laidoje „Labas vakaras, Lietuva“, leidinį įvardydama „ode sostinei“, o pristatymo Vilniaus rotušėje dieną - gruodžio 27-ąją – anonsą ir interviu su autoriumi transliavo Lenkijos televizija TVP Wilno.
Deja Lietuvos kultūros taryba prie Lietuvos kultūros ministerijos į prašymą skirti lėšų neatsiliepė: projekto kultūrinės veiklos kokybę, idėjos pagrįstumą bei rezultatus ir jų svarbą vertino vidutiniškai. Iki šiol neišsiaiškinu, kaip reikėtų suprasti „projekto kultūrinės veiklos kokybę“? Kokiais matais ji matuojama. Kokius metodus taikant – intuityvius, subjektyvius ar balus (?!). Konsoliduotos darbo grupės komentare sakoma, kad „galimai suformuotas subjektyvus [autoriaus?] vaizdinys“, kad nepagrįstas projekto aktualumas ir t.t. Suprantu, kad vertinta paraiška, bet juk paraiškoje galima daug ko prirašyti, daug ką pažadėti ir...neįgyvendinti. Ar išties projekto aktualumas kelia abejonių?
– Kaip jaučiatės, kad Jūsų kruopštus darbas nebuvo įvertintas? Ar kada nors dar imtumėtės ko nors panašaus?
– Neapsakomai džiaugiuosi, kad Vilnių pagerbėm puikios kokybės leidiniu, kad leidėjai ir fotografas visiškai pateisino mano lūkesčius, tačiau tuo pat metu esu labai nusiminęs, nes jungtinė Prancūzų instituto ir Lietuvos kultūros instituto komisija, Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. „Idėjų konkurse“, kurio komisarė, menotyros mokslų daktarė, tarptautinių meno ir mokslo projektų vadovė, parodų kuratorė Virginija Vitkienė, taip pat atsisakė idėjos leidinį „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“ plėtoti toliau, nes, kaip oficialiame, jos pasirašytame rašte leista suprasti, kad „dauguma pasiūlytų idėjų buvo aukštos meninės ir kultūrinės vertės“, o štai Vilniaus privačių interjerų puošybai skirtas albumas išvardytų kriterijų neatitiko, nors dar nebuvo išleistas...
Tektų priminti, kad ir čia išryškėjo neaiški neigiamo sprendimo prieštara: jau daugelį metų esu Prancūzų instituto Lietuvoje kviestinis lektorius, Prancūzijos Kultūros ministerijos Meno ir literatūros ordino riteris (juo apdovanotų Lietuvoje mažiau nei dešimt asmenų...), o Instituto vadovai mielai sutiko prisidėti, suteikdami leidimą albumą praturtinti sostinės Didžiojoje gatvėje esančio namo, kuriame XIX-ojo amžiaus pradžioje gyveno Vilniaus universiteto profesorius Josefas Frankas, interjero nuotraukomis, albumo I-ojo tomo priešlapyje, spausdinant instituto logotipą. Sutiko dalyvauti projekte, bet jį plėtoti atsisakė?
Ir dar – bent jau iki šios dienos joks Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejui skirtas (išties skirtas, o ne „pritemptas“) keliakalbis leidinys būtent apie Vilniaus miestą nebuvo išleistas, o gal aš klystu? Jeigu taip – atsiprašau man nežinomų leidėjų ir atsiprašau, kad netinkamu laiku ir netinkamu būdu parodžiau iniciatyvą, savo virkavimais viešojoje erdvėje suerzinusią LKT ekspertus, jungtinę Prancūzų instituto ir Lietuvos kultūros instituto projektų atrankos komisiją, kuri Prancūzijos visuomenę nori supažindinti su šiuolaikine Lietuvos kultūra. Deja, sprendžiant iš minėtų oficialių institucijų perspektyvos, Lietuvos sostinės gyventojų, vilniečių gyvensenos kultūra nepatenka į Lietuvos šiuolaikinės kultūros lauką ir todėl trikalbis tritomis albumas „Privatus Vilnius. Interjerų gyvenimai“ nevertas pristatymo užsienio šalyse.
– Kokie Jūsų planai ateičiai – dar bus knygų, turų su naujaisiais tomais?
– Pasirodžius dešimtajam kūriniui, mano kūrybinis apetitas paūmėjo. Girdėdamas daug gerų atsiliepimų, jais mėgaujuosi, jie mane įkvepia vis naujai, su albumų leidyba susijusiai, veiklai. Naujausią leidinį savarankiškai numatome pristatyti keliose užsienio šalyse, todėl be tritomyje esančių lietuviško, angliško ir lenkiško tekstų, planuojame spausdinti sąsiuvinį-įdėklą prancūzų kalba, gal būt ateis laikas ir ukrainietiškam ar vokiškam...
