Nedidelis mūrinukas Kranto gatvės viduryje – seniausias Panevėžio pastatas netrukus turėtų sulaukti ypatingo dėmesio. 2025-aisiais minint Panevėžio kraštotyros muziejaus 100 metų jubiliejų, žvilgsniai dažniau kryps ir keliai ves būtent į šį pastatą.
Čia 1925 metų sausio 18 dieną atidarytas dabar reikšmingą vietą krašto istoriniame ir kultūriniame gyvenime užimantis Panevėžio muziejus. Anuomet, jį atidarant, vyko didelės iškilmės, sulaukta daug garbingų svečių. Kalbėta, sveikinta, tikėtasi, jog muziejus plėsis ir išliks ilgam. Muziejaus patalpas per atidarymo iškilmes šventino Panevėžio dekanas kunigas Jonas Maciejauskas.
Sulaukta didžiulio susidomėjimo – jau pačią pirmą dieną muziejaus eksponatus apžiūrėjo 400 lankytojų. O tų eksponatų, kaip sako dabartinis muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas, būta per du tūkstančius. Daug jų į muziejų pateko iš privačių kolekcijų, daug surinko entuziastai.
Išskirtiniai lankytojai
Vėliau, jau muziejaus darbui įsibėgėjant, tarpukario Panevėžio spaudoje galima rasti straipsnių apie įstaigos plėtrą, apie žmonių dovanojamus vertingus eksponatus.
„Kai kurie jų į muziejų buvo gabenami vežimais“, – pasakoja dr. A. Astramskas.
Eksponatai neišsimėtė, nors Antrojo pasaulinio karo pabaigoje muziejus ir patyrė didelių nuostolių. Juk jo patalpose įsikūrė karo ligoninė. Esant tokiai situacijai eksponatų nebuvo galima bet kaip palikti, jie slėpti įvairiose vietose. Ir nors visų jų išsaugoti nepavyko, dalis vertybių suniokota, nemažai eksponatų, tarp kurių ir pačių pirmųjų, ir dabar tebesaugoma muziejuje.
Jame per šimtą metų dirbo daug pasišventusių darbuotojų, Muziejui įsikūrus, pirmuoju jo prižiūrėtoju paskirtas kraštotyrininkas mėgėjas Stasys Banelis, tikras savo krašto patriotas, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis.
Panevėžio muziejus greitai išgarsėjo visoje Lietuvoje. Per 1925 metus jį, įsikūrusį mažame namelyje, aplankė 7 366 lankytojai. O 1927-ųjų gegužę muziejų apžiūrėjo, jo istorija domėjosi ir svečių knygoje pasirašė pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Tarp garbingų lankytojų ir vyskupas Teofilius Matulionis. Grįžęs iš tremties jis aplankė Panevėžio muziejų ir jam padovanojo vertingų eksponatų.
Mūras saugiau
Vis dėlto šimtas muziejaus metų seniausio pastato istorijoje tik maža laiko atkarpa. Šio namo sienos matė ir girdėjo gerokai daugiau. Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. A. Astramskas atkreipia dėmesį, kad čia ne tik seniausias Panevėžio pastatas, bet ir išskirtinis Lietuvos mastu, nes žinomas kaip vienintelis šalyje išlikęs seniausias tokiai veiklai skirtas pastatas.
Kranto gatvę, o ir visą miestą puošiantis namas – reikšmingas istorijos paminklas, įrašytas į valstybės saugomų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą. Šio pastato istorija prasidėjo 1614 metais, kai Upytės ir Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu čia pastatytas mūrinis archyvas teismo byloms laikyti. Toks statinys buvo būtinas, juk daugybė dokumentų pražūdavo gaisruose, sudūlėdavo – archyvams tapo būtinos mūro sienos, galinčios užtikrinti didesnį saugumą.
Pagal 1588 metų III Lietuvos Statuto reikalavimus, teismo dokumentai turėjo būti sudėti į skrynias ir užrakinti trimis užraktais – teisėjo, pateisėjo ir raštininko, užantspauduoti jų antspaudais ir saugomi mūriniame name. Kadangi Panevėžio mieste iki to laiko nebuvo jokio mūrinio pastato, tikusio teismo knygoms saugoti, reikėjo pastatyti naują. To darbo ir imtasi. Taip šiame archyve iki 19 a. vidurio laikytos ir saugotos pavieto teismų aktų knygos.
1831 metais pavietą pertvarkius į Panevėžio apskritį, pastatas buvo administruojamas Panevėžio savivaldybės. Ji šį pastatą kurį laiką nuomojo kariniam daliniui. Per Pirmąjį pasaulinį karą tuščią ir be priežiūros likusį namą užėmė miestietis Ničajus.
Nepamirštas Čičinskas
Į seniausią Panevėžio pastatą Kranto g. užsukę lankytojai gali susipažinti su Panevėžiu, po 1564–1566 m. administracijos ir teismų reformos tapusiu Upytės pavieto centru. Įdomu sužinoti, jog kitados šalia šio archyvo stovėjo ir kiti pavieto teismo pastatai, o juose posėdžiaudavo žemės, pilies ir pakamario teismai, į seimelius rinkosi pavieto bajorai.
Ekspozicija pasakoja, kaip gyveno to meto Panevėžio krašto bajorai, kokie buvo jų dvarai, kokia kultūra, vertybės. Galima net monetų lobį ir dvaruose naudotus indus, baldus, damų aksesuarus, portretus ir žymiausių krašto bajoriškų giminių herbus pamatyti.
O ekspozicijos esminis akcentas – įrengtas dvaro interjeras, rūsyje – legendinio XVII a. Upytės pavieto bajoro Vladislovo Sicinskio-Čičinsko instaliacija. Šio, su Upyte siejamo bajoro, lankant seniausią miesto pastatą, negalima neprisiminti ir jo nepaminėti – Čičinsko vardas iki šių dienų išliko kaip vienas žinomiausių ir skambiausių. Legendą apie jo žiaurumus ir nugrimzdusį dvarą žino kiekvienas krašto gyventojas.
Gali būti, kad 1615 metais gimęs Vladislovas Viktorinas Sicinskis, dabar Čičinsku vadinamas, irgi lankėsi seniausiame Panevėžio pastate. Juk žinoma, kad jis nuo 1660 metų buvo Upytės pavieto paseniūnis, o nuo 1666-ųjų pavieto žemės teismo jaunesnysis teisėjas, vėliau teisėjas. Šis Upytės pavieto dvarininkas, bajoras, neigiamas legendų herojus mirė 1672 metais
