Vien pats lubų „aukštumas“ yra subjektyvus kriterijus. Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2.45 m lubas, todėl šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2.70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip „nežemos lubos“. Atitinkamai, trijų metrų lubas daugelis laikytų „aukštomis“. Bet Vilniaus senamiestyje, ypač antruose namų aukštuose, jau dominuoja 3.40 m lubos, o dar kitoks efektas atsiranda nuo maždaug 4 metrų, kai lubų aukščio pakanka antresolei įsirengti.
Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominės priežastys – didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant. Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio, arba vietos dideliems paveikslams, daugumai gyventojų neatrodo racionalu. Šią logiką šiandien puikiai iliustruoja loftai: turėdami itin aukštas lubas buvusiose industrinėse patalpose, absoliuti dauguma naujųjų savininkų patalpų aukštį išnaudoja gyvenamojo ploto padidinimui antresolės pagalba.
„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė pranešime, atsiųstame žiniasklaidai, komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei tolesni aukštai buvo skirti tarnams ir vėl turėdavo žemesnes lubas. Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies – jų geriausia ieškoti antrame aukšte. O paskutinis šimtmetis žemas lubas padarė nebe natūralia visuomenės procesų pasekme, bet ir dalies valstybių skatinamu standartu.
„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione – labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai – po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštomis“, – sako A. Baldišiūtė.
Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštomis. Visgi A. Baldišiūtės vertinimu, butas su, pvz., 4 metrų luboms gyventojams sukuria daug stipresnį įspūdį nei dešimtimis kvadratų didesnio ploto būstas su 3 m ar žemesnėmis lubomis.
Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais – pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį atneša didesni šviesos kiekiai. Aukštas lubas paprastai lydi aukštesni langai ir ilgesnės, romantikos galinčios sukurti užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A. Baldišiūtė tiki, kad prabanga ir geras skonis visų pirma yra pati erdvė, o ne siekis bet kokia kaina ją išnaudoti.
„Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma ta didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė. Tokio aukščio tikrai nereikia miegant, bet išėjus iš miegamosios zonos žmones džiugina tiek pati didžioji erdvė lofto svetainėje, tiek jos kontrastas su žemosiomis zonomis“, – svarsto architektė.
Istorinė perspektyva
Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius. Jo skaičiavimais, XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos – valgomojo – lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla iki vidutiniškai 4,37 m. Tiesa, lubų dekoras šiuo laikotarpiu tampa itin masyvus ir optiškai aukštis yra mažai juntamas.
Pavieniai Lietuvos dvarai valgomuosiuose turėjo išskirtinio aukščio lubas: XVIII a. išsiskyrė Vilniaus Sapiegų rūmų Antakalnyje salė su net 7,29 m aukščio lubomis ar Nesvyžiaus rūmų salė dabartinėje Baltarusijoje su 6,42 m. lubomis – šie italų architektų statyti rūmai buvo projektuojami mėgdžiojant itališkas sales, nors Italijoje tokį lubų aukštį leisdavo palankesnis klimatas. Dviaukščių salių būta ir mediniuose didikų dvaruose, o jų aukštis nenusileisdavo italų statytiems mūriniams rūmams.
Net ir kuklesniuose mediniuose lietuviškuose dvaruose, kuriuose būta vieno aukšto salės, pvz., XVIII a. statytame Aristavėlės dvare ar kituose to laikotarpio dvaruose (Biržuvėnų, Staškūniškio), dažnai rasime aukštas, 4-4,5 m lubas.
Pasak M. Daraškevičiaus, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma Italijos rūmų architektūroje, buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai reikšdavo kvadrato ar stačiakampio formos kambarius. Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kurios iki XVIII a. vidurio neretai talpindavo kelias funkcijas, pvz., šokių, valgymo, politinių sueigų ar net šarvojimo.
„Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų – tik valgymui, tik miegui, tik šokiams ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido – neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos – angelų, dievų ir kt. – tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų. Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, – pasakoja M. Daraškevičius.
Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio – šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados. Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių – gotikos, renesanso – estetika, kuri reikalavo pakankamai aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus plastinis dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos. Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų – vien tai diktavo bent 3–4, o neretai – 5 m lubų aukštį. Aukštose lubose atsispindi ir kiti praktiniai aspektai – neturint vėdinimo ar rekuperacijos technologijų, o žvakėms naudojant deguonį, didelio tūrio reikėdavo vien tam, kad dešimtys žmonių jaustųsi patogiai pokylių metu.
„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum – tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai buvo rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją ir jo statusą. Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik jį patį, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai yra karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, – pasakoja M. Daraškevičius.
Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ – vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis – tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai. O svarstydamas apie šių laikų lubas, M. Daraškevičius sutinka, kad poreikis pabrėžti statusui išlieka visais laikais, tačiau šiandien tam atsirado įvairesnių formų.
„Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais – statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, jei anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, tai dabar jų labai daug suslepiama lubose – dėl šios priežasties net senuose namuose yra pažeminamos lubos. Todėl žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“, – kalba M. Daraškevičius.
Bando atgaivinti
Architektai šiandien bando atgaivinti aukštų lubų tradiciją. Ypač preztižinės klasės projektuose, kuriuose nėra ribojamas statybų biudžetas, išskirtiniuose visuomeniniuose pastatuose. Vilniaus senamiestyje planuojamas daugiabutis, kurio butų lubų aukštis turėtų siekti net 4,5 m, o langai turėtų būti ir 4 m aukščio. Aukštos lubos būstui suteikia daugiau erdvės ir išskirtinumo, galimybių, sako NT vystymo bendrovės „Unique Properties“ įkūrėjas Gediminas Tursa.
„Tai yra kažkas vertingo ir gero. <...> Bet žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Tai kažkuo primena bažnyčią – juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš“, – sako G. Tursa.
Jo teigimu, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, kas ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą. Aukštos lubos daugmaž proporcingai brangina vamzdynus ar elektros instaliaciją, bet neproporcingai padidėja langų ar durų kainos – didesnis aukštis reikalauja kitų gamybos technologijų, daugiau vyrių, kitokio stangrumo ir kt.
