Namas nelieka nepastebėtas
Išskirtinis 140 kv.m. namas stovi Palangoje, Gintaro gatvėje. Architektė J. Liubartaitė papasakojo, kad ši gatvė, esanti kitoje pusėje Rąžės upelio, kaip ir didžioji ta dalis Palangos buvo nukentėjusi nuo didelio gaisro, kurio metu sudegė pušynas.
„Tada visa ta teritorija tarsi neteko savo autentiškumo. Tarybiniais metais čia buvo pastatyti tipiniai namai, o po nepriklausomybės atgavimo žmonės pradėjo juos remontuoti taip, kaip kas išmano. Pavyzdžiui, žiūrint į pastatą toje gatvėje, kurioje yra minimas namas, gali pamatyti objekto estetikos raidą. Kažkas saugojo geltonai dažytas dailylentes ir keitė savo namus „prilipdydami“ balkonus, stogelius ar kt. Yra tokių namų, kurie remonto metu visiškai pakeitė savo pirminį būvį“, – kalbėjo architektė.
Pasak jos, Gintaro gatvė Palangoje atspindi nepriklausomybės laikotarpio estetikos suvokimo istoriją. Kas labiausiai ir domino J. Liubartaitę, kuri ėmėsi iššūkio modernizuoti minimoje vietoje esantį medinį namą.
Jos tikinimu, atnaujinant namą buvo siekiama išlaikyti jo bendrą stilistiką ir eiti tik remonto keliu, tai yra į gatvę „atnešti“ šio dešimtmečio indėlį.
„Norėjosi parodyti, kaip medinio namo modernumą matome šiandien. Visa pastato buvo architektūra minimalizuota, todėl ir sprendimai buvo priimti atitinkami“, – sakė pašnekovė.
Ji sakė, kad pasikeitęs namas iš tiesų sulaukia praeivių dėmesio ir įvairių vertinimų bei nuomonių, nebūtinai vien teigiamų. Architektė džiaugiasi, kad pokytis neliko nepastebėtas.
Jurgita neslėpė, kad šis medinio namo atnaujinimas jai buvo išskirtinis projektas, nes dažniausiai tokio tipo atnaujinami pastatai yra kultūros paveldo objektai. Anot pašnekovės, nugriauti seną namą ir vietoj jo pasistatyti naują yra kur kas lengvesnis ir patogesnis kelias nei taikytis prie esančio pastato bei pritaikyti jiems modernius sprendimus.
„Bet koks seno pastato remontas reikalauja daugiau finansų, galvos skausmo, techninių iššūkių ir pan. Toliau imamasi paprastesnio kelio – griauti. Šiuo atveju buvo priimtas sprendimas saugoti ne dėl to, kad kažkas liepia, o kad žinai viso to vertę“, – kalbėjo J. Liubartaitė.
Su architekte Jurgita aptarėm keletą labiausiai emocijų ir pamąstymų keliančių išorinių medinio namo pokyčių.
Netikėti sprendimai dėl langų komponavimo
J. Liubartaitė patikino, kad lietuviai jau nebevengia didelių langų.
„Pažvelgus į šiuolaikinę architektūrą, tiek nuosavuose namuose, tiek daugiabučiuose gyvenantys žmonės nori didelių langų, pro kuriuos patektų daug šviesos. Tai yra labai populiaru ir lietuviai langas dabar tapo nauja pastato modernumo išraiška“, – kalbėjo architektė.
Anot jos, kažkada langas lietuviams buvo šilumos priešas.
„Praeityje, kai langai buvo nesandarūs, juos buvo renkamasi mažus. Žmogaus požiūris ir mąstymas pasikeitė keičiantis technologijoms. Dabar mažus langus daugiausiai galite išvysti senamiestyje, kur gyvenimas pastatuose vyksta prietemoje ir nėra atvirumo“, – patikino pašnekovė.
Kalbant apie namą Palangoje, architektės siekis buvo pabrėžti lango aukštį, nes, kaip buvo minėta anksčiau, nenorėta keisti paties namo konstrukcijų.
„Modernumo norėjosi „įnešti“ ir per langų dizainą. Viršutinį namo langą aš paaukštinau, o esančius apačioje nuleidau iki žemės. Tokiu atveju fasade atsirado netikėtas ir nematytas sprendimas, netgi pabrėžiantis namo aukštį, išskirtinius stogo šlaitus. O viduje atsirado daugiau šviesos ir gražesnis jos kritimas ant patalpų grindų“, – sakė J. Liubartaitė.
Fasadas ne tik modernus, bet ir tvarus
Išskirtinumo namui suteikia ir juoda fasado spalva, kuri minimai gatvei nėra būdinga, todėl gali sukelti netikėtumo įspūdį. Tačiau, anot architektės, Palangoje tamsių, ar netgi juodų pastatų yra ne vienas.
Taigi šio namo fasado atnaujinimui buvo pasirinkta deginto medžio lentos.
„Tai yra viena ilgaamžiškiausių medienų, kuri ilgainiui „gyvena“ su pastato architektūra. Ji kinta, tačiau jos pokytis turėtų tenkinti ir po daugybės metų. Taigi buvo pasirinktas ilgalaikis sprendimas, kad kas keletą metų nereikėtų perdažyti namo. Tai yra tvaresnė architektūra, kurią įgyvendinu, atsitraukiu ir stebiu jos pokyčius kartu su besikeičiančiu vaizdu aplinkui“, – kalbėjo Jurgita.
Visų autentiškumo ženklų išsaugoti nepavyko
J. Liubartaitės ne visus autentiškumą signalizuojančius ženklus buvo įmanoma palikti namo viduje. Pagrindinė ašis, apie kurią sukosi remonto projektas buvo kaminas ir krosnis.
„Pečius viso proceso metu buvo saugomas kaip brangiausias deimantas. Jis neturi unikalų koklių ar kitų ypatingų detalių, tačiau tai daiktas, kuris niekada nesikeitė tame name. Jis yra tarsi istorijos veidrodis“, – pabrėžė pašnekovė.
Taip pat vienoje iš patalpų buvo atidengti rąstai kaip istorinė atodanga, kad būtų galima matyti, kokia konstruktyvinė medžiaga buvo naudojama namo statyboms. Interjere autentiški rastai tapo akcentine siena, kurios dėka supranti, kad esama tikrai sename name.
„Šis objektas nebuvo kažkuo išskirtinis, tačiau atnaujinus, tipinis projektas įgavo individualumo ir tapo šių dienų sprendimų etalonu“, – patikino Jurgita.
