Dvarai Lietuvoje pradėjo formuotis XIV a. pabaigoje ir buvo reikšmingi iki 1922 metų žemės reformos, po kurios didžioji jų žemių dalis nusavinta. 1790 m. Upytės paviete buvo 686 dvarai. Net pusė jų (51,6 proc.) visai neturėjo valstiečių. Trečdaliui (36 proc.) dvarų priklausė tik nuo 2 iki 30 valstiečių dūmų, dešimtadaliui (9,4 proc.) – nuo 30 iki 100 dūmų ir tik 3 proc. dvarų turėjo daugiau kaip 100 valstiečių dūmų ir galėjo vadintis stambiais.
Taigi Lietuvos peizaže vyravo ne rūmai, o kuklūs mediniai dvareliai. XX a. dvarų kultūra dėl nacionalinių, socialinių ir ideologinių priežasčių atsidūrė visuomenės gyvenimo užribyje, jų reikšmė dirbtinai sumenkinta. Tik pačioje amžiaus pabaigoje susirūpinta bajorijos ir dvarų palikimu ir deramai įvertintas šis unikalus kultūros paveldas.
Medinis paveldas
Dvarais vadinamų sodybų ypač padaugėjo XIX a., prasidėjus kapitalizmo epochai. Dvarininkams reikėjo pinigų, todėl jie skaidė žemes ir mažiau vertingas parduodavo. Jas pirkdavo pirkliai, pasiturintys miestiečiai, statydavo sodybas, šios irgi buvo pradėtos vadinti palivarkais ar dvarais.
Anksčiau dvaras pirmiausia buvo suprantamas kaip kilmingojo sodyba, o po baudžiavos panaikinimo taip jau vadintos ir nekilmingųjų sodybos. Daugiau nei 80 proc. dvarų buvo mediniai. Paradoksalu, kad mūrinių dvarų nebuvo daug, bet dabar jų žinome daugiau nei medinukų. Taip nutiko dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia dėl to, kad medinių dvarų ilgai niekam nereikėjo. Medinis nugyventas pastatas atrodo labai nepatraukliai, taigi mediniai dvarai priminė dideles samanotas bakūžes. Nugyventi medinuką nesunku. Pavyzdžiui, buvusiame dvare įkūrus kelias ar keliolika šeimų ir visuose butuose pastačius po viryklę. Pastato niekas neprižiūri, stogas kiauras, pamatais drėgmė kyla į viršų – problemų daugybė.
Kita vertus, tai paveldas, jį atstatant reikia laikytis senų technologijų, kitų taisyklių. Tvarkyti tokius pastatus – tikras iššūkis, nedažnas to imasi. Privačius investuotojus mediniai dvarai šiek tiek domina, nes atstatant dvarą pagal visus paveldo reikalavimus galima pasinaudoti paramomis ir kompensacijomis. Tačiau visi mato tik rūpesčius. Vis dėlto reikia žinoti, kad įsigijus tokį dvarą, jam teks pašvęsti gyvenimą.
Antras svarbus dalykas – požiūris. Įsivaizduojame dvarą kaip Tiškevičių rūmus Palangoje, o medinis – koks gi čia dvaras? Tad nei jie labai saugoti, nei atnaujinti, nors tokių būta labai daug. Juk visi senieji dvarai buvo mediniai, mūriniai tapo madingi tik nuo XVIII a. pabaigos.
Kultūros židiniai
Dažniausiai visi dvarai vertingi istoriškai ir kultūros požiūriu. Tai buvo didesni ar mažesni kultūros židiniai, juose gyveno ar lankėsi istorinės asmenybės, vertinga jų istorija. Kukliuose mediniuose dvareliuose taip pat buvo didelių vertybių, tik laikas jų nepagailėjo – kaip atrodė jų interjeras, dabar galima spręsti tik iš išlikusių inventorinių knygų arba to meto amžininkų pasakojimų, rečiau – iš fotografijų.
Svarbi patalpa dvare, kurioje ne tik valgyta, bet ir bendrauta, buvo valgomasis. Maistą į jį atnešdavo iš gretimo vadinamojo kredensu kambario – visokiausių indų, stalo įrankių, staltiesių laikymo vietos, kur maistas buvo sudedamas į atitinkamus indus. XIX a. pradžioje virtuvės dažniausiai būdavo įrengtos oficinose, o iš ten patiekalai buvo nešami į kredenso kambarį. XIX a. antroje pusėje virtuves imta įrengti jau rūmų pastate, rūsyje arba priestate.
Kitas svarbus kambarys buvo pono kabinetas. Jame laikyti svarbiausi dokumentai, užrašai, ūkininko kalendoriai su praktiniais patarimais ir kt. Kabineto sienas puošdavo mėgstami paveikslai, medžioklės trofėjai. Šalia kabineto dažnai būdavo biblioteka. Be šių patalpų, dvare būdavo miegamieji, vienas ar keli vaikų kambariai, senelės, senelio, rezidentų ir svečių kambariai.
Maždaug 300 kv. m name būdavo maždaug 10 kambarių. Būtina paminėti atskirą specifinę dvaro patalpą – vaistinėlę („aptečką“). Joje laikyti ne tik medikamentai ir vaistažolės, bet ir namuose virtos uogienės, pagamintos užpiltinės, žvakės ir kt. Iki XIX a. vidurio dvare dažniausiai nebūdavo nei vonios, nei tualeto – asmenine higiena rūpintasi miegamajame, kur stovėjo tam skirti indai ir priemonės. Valstybė galėtų labiau susidomėti mediniais dvarais, paveldosauga ir paminklotvarka nelabai ką gali padaryti, o savivaldybės turi daugybę kitų rūpesčių. Aišku, yra išimčių, pvz., puikiai sutvarkytas Libertavos dvaras Molėtų rajone.
Išduoda griuvėsiai ir parkų liekanos
Iš daugybės Panevėžio rajone kadaise gyvavusių dvarų dabar telikę vos 40. Ne vieną jų būtų sunku pavadinti oriu dvaro vardu – statinių kilmę išduoda tik griuvėsių liekanos ir jas supantys neprižiūrėti parkai. Tik septyniems dvarams rajone suteiktas valstybės saugomų objektų statusas, užtikrinantis bent vegetavimą, bet ne antrąjį gyvenimą.
Medinių dvarų atminimą gali išsaugoti ir paprasti žmonės. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos yra sukūręs internetinę svetainę, kurioje galima užpildyti nekilnojamojo kultūros paveldo inventorizavimo anketą. Tai gali padaryti fiziniai ir juridiniai asmenys, savivaldybių paveldosaugos padalinių specialistai, tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai, muziejai, paveldosaugos mokslo ir studijų bei kitos tyrimų institucijos, savo veiksmus derindamos su Kultūros paveldo departamentu. Pildant anketą galima aprašyti valstybės nesaugomus nekilnojamuosius objektus, surinkti medžiagą apie jų dabartį ir praeitį.
Liūdnas likimas
Daug senų pastatų neįtraukta į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašą, tarp jų ir dvarų. Pavyzdžiui, prie pat Upytės miestelio yra Augustavo dvaras, bent iš išorės atrodantis patenkinamai, tačiau į nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų sąrašus jis neįtrauktas ir nesaugomas. Dažnai senuose šaltiniuose Upyte pavadinti keli dvarai, todėl sunku atsekti Augustavo pradžią. Matyt, iki XIX a. jis irgi buvo minimas kaip Upytės dvaras, XIX a. pradžioje priklausė Straševičiams.
Dvaro valdą tuo metu sudarė 113 dešimtinių tinkamos, 14 dešimtinių netinkamos žemės ir 68 dešimtinės miško. 1885 m. šiame dvare gimė būsimasis gamtininkas, Panevėžio lenkų gimnazijos mokytojas Valerijonas Straševičius (1885–1968). 1905 m. dvare gyveno 12 žmonių. 1923 m. čia užfiksuoti 4 ūkiniai kiemai su 36 gyventojais. 1940 m. nacionalizuojant dvarus, jis priklausė Valerijonui Straševičiui. Tuo metu jis turėjo 95,14 ha žemės ir pateko į dvarų, kuriuose buvo meno vertybių, sąrašą. 1940 m. dvare apsilankę specialistai čia užregistravo „senų paveikslų ir labai vertingą meno istorijai reprodukcijų kolekciją“. Į vertybių sąrašą pateko septyni XVIII a. pabaigos paveikslai, laikrodis, 1819 m. rankraštis lenkų kalba, keletas reprodukcijų ir kita. Meno vertybių savininke nurodyta Liudvika Straševičienė.
To meto aprašymuose pažymėta: „Dvaro būta labai didelio ir seno, gyvenamasis namas medinis, geros būklės. Gyvena kažkokia aristokratė. Dvaras jokio ypatingo dėmesio nėra vertas. Vidaus įrengimai bei sutvarkymas pusėtinas. Parkas paliktas savo paties likimui.“ Pagal 1994 m. aprašymą iš buvusio dvaro pastatų išlikę penki: gyvenamasis namas, du tvartai, molio sandėlis ir sandėliukas. Dabar iš dvaro sodybos telikęs gyvenamasis namas, ant kurio pritvirtinta atminimo lenta, ir molio sandėlis. Iš kitoje kelio pusėje buvusių ūkinių pastatų likę tik griuvėsiai.
