Vieni pirmųjų šalyje
Trijų vienodų namų grupė Kalniečių I mikrorajone, šalia buvusio prekybos centro „Vitebskas“, buvo pastatyta 1984 m., pagal architekto Edmundo Andrašiaus projektą. Namuose yra po 90 butų (1-3 k.), virtuvė, sanitariniai blokai, sandėliukas, tambūras, prieškambaris ir platus lankstytos formos balkonas. Namų aukštis – 53 m. Namai išsidėstę Čečėnijos a. 2, 4, 6. Tiesa, anksčiau ši gatvė vadinosi Automobilistų, po to P. Plechavičiaus. Čečėnijos vardą aikštė gavo 1996 m., siekiant pagerbti už nepriklausomybę kovojusią čečėnų tautą.
Svarbiausia šių bokštų laikančioji konstrukcija – gelžbetoninis cilindras, kuriame išsidėstę laiptai ir liftai.
„Šie namai vieni pirmųjų ne tik Kaune, bet ir visoje respublikoje, statyti pažangiu monolitinių gelžbetoninių perdangų pakėlimo būdu“, – rašoma knygoje „Kauno architektūra“ (1991). Nors buvo varžomas normų, technologijų, E. Andrašius stengėsi fasadą padaryti plastiškesnį, išraiškingesnį, ne tokį monotonišką, pažymėjo prie Kauno mikrorajonų projektavimo prisidėjęs architektas urbanistas Saulius Lukošius.
16-aukščiai šioje dalyje pastatyti siekiant pabrėžti rajono centrą. 1986 m. šalia buvo įrengta 5 ha aikštė poilsiui su vandens baseinu ir Kauno pasididžiavimu – pagal muziką „šokančiu“ fontanu (arch. V. Juozaitis). Naktį fontaną apšviesdavo keturių spalvų šviesa. Vasarą čia virdavo gyvenimas. Po rekonstrukcijos prie fontano buvo įrengtas 1 tūkst. vietų lauko amfiteatras, telkiantis bendruomenę susitikimams, šventėms.
Vyravo 120K serijos namai
„Sovietmečiu statytų daugiabučių butų atnaujinimo gide” (2020) pažymima, kad Kaune vyravo trijų tipinių daugiaaukščių serijos: 111-120 ir 111-120K, 1-464 ir 1-318. Pastatyta ir pavienių 114, 117 bei 164 serijos namų.
Architektas urbanistas Saulius Lukošius teigė, kad Kaune sovietmečiu vyravo daugiabučių namų serija 120K. Ją projektavo architektas Feliksas Vitas. Kalniečių mikrorajone vyravo 5, 9 ir 12 aukštų namai.
„F. Vitas buvo šalininkas ne „dėžučių“, o apkarpytų fasadų, kitokios planinės išvaizdos namų. Nors buvo griežtos normos“, – teigė S. Lukošius, pažymėjęs, kad sovietmečiu statytų daugiabučių jis nelaiko architektūra, greičiau tai – „statybos aikštelės produkcijos užpildymas“.
KTU Architektūros ir statybos instituto mokslo darbuotojas dr. Kastytis Rudokas teigė, kad šie 16-aukščiai yra rajono vertikalus akcentas, siekiantis išsiskirti iš bendros panoramos. Anot jo, išskirtinumas glūdi formoje.
„O kalbant apie aplinką, daugiabučių urbanistinė morfologija rėmėsi bokšto parke principu, atsiradusiu XX a. pradžioje vakarų Europoje sprendžiant tuo metu itin aktualias sanacijos problemas. Reikia pastebėti, kad bokšto parke principas sulaužo tūkstančius metų besiformavusį gatvės mieste principą ir taip sukuria amorfiškų erdvių tinklą. Taip sukuriama be galo daug niekieno erdvės. Kitas minusas – tokių rajonų monofunkciškumas“, – atkreipė dėmesį dr. K. Rudokas.
Kaip ir daugumoje mikrorajonų, taip ir Kalniečiuose trūko parkavimo vietų. Architektas urbanistas Saulius Lukošius sako, kad dėl to buvo kaltos normos: „Buvo norma – 14 proc. nuo gyvenamojo ploto. Žinojom, kad jų trūks“, – teigė sovietmečiu Kauną projektuoti padėjęs S. Lukošius.
„Kiemuose neleidžiama stovėti automobiliams. Jiems skirtos specialios aikštelės, daugiausia prie gatvių. Dėl to gyvenamoji aplinka rami, be automobilių triukšmo ir jų teršalų“, – rašė „Kauno architektūra“ (1991).
Vienodi žmonės
Urbanistas S. Lukošius pažymėjo, kad sovietmečiu laikyta, jog tarybinė visuomenė yra vienalytė, ji neturi išsiskirti. „Darbininkija turi su inteligentija sutapti ir susilieti. Kūrybiniai darbuotojai perspektyvoje irgi turi įsilieti į bendrą kokteilį. Taip buvo apgyvendinami mikrorajonai. Butus tuomet skirstydavo vykdomasis komitetas: tiek kooperatinius (galėdavo privatizuoti), tiek komunalinius (suteikdavo valstybė). Negalėjai pasirinkt net kaimyno, nebent rajono kvartalą“, – sakė S. Lukošius.
Nors dauguma sovietmečio daugiabučių atrodo, kone, vienodi, urbanistas išskyrė kelis vertus dėmesio kvartalus: „Iš pilkos masės išsiskiria „Taikos trikampis“, dar vadinamas „Bermudų trikampiu”. Jį projektavo architektė Gražina Miškinienė, o architektas E. Andrašius suprojektavo naujovę – ekraninius namus. Jų gyvenamieji kambariai buvo į vidinę kiemo pusę, o komunikacinė zona – į gatvės pusę. E. Andrašiaus pastatai skyrėsi nuo kitų, jie turėjo savo dvasią, individualumą“, – akcentavo S. Lukošius. Jis išskyrė ir Felikso Vito suprojektuotus mūrinius namus netoli Kauno klinikų.
„Kauno architektūroje stengtasi veržtis per grotas iš sovietinio kalėjimo į laisvę, bet grotos buvo per stiprios, kad leistų išsiveržti ir kurti, kaip nori. Sovietinė sistema buvo gniuždanti ir kontroliuojanti projektavimą. Prasiveržti buvo neįmanoma, nebent projektuodavai partiniams veikėjams”, – teigė urbanistas S. Lukošius.
Kaune nebeliko architektūros?
Pažvelgiame į šių dienų Kauną. Urbanistas S. Lukošius dabartinio Kauno daugiabučių architektūros nelaiko architektūra, nes jo teigimu, tai „tipiškas užsakovų norų vykdymas”.
„Gyvenamojoje Kauno statyboje po 1990 m. nėra ką kalbėti apie urbanizmą, zonavimą, funkcinių zonų sukūrimą. To nėra. Jie gauna sklypą ir stengiasi prigrūsti kuo daugiau namų, pagal rinkos reikalavimus. Ką liepia, tą projektuoja. Statybos kokybė prastesnė, o anuomet bent buvo statybos normos, kad ir prastos kokybės statyba, bet ji turėjo būti patvari. Dabar prastos kokybės pastatų priprojektuoja, pinigai juk nemaži. Ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje nebėra architektūros. Nėra altruizmo, siekiant suprojektuoti gerą, kokybišką aplinką. Stengiamasi tik kuo daugiau butų parduoti. Žodis „urbanistika” – seniai užmirštas”, – teigė architektas urbanistas S. Lukošius.
