Architektė baigiamąjį magistro darbą atliko Miuncheno technikos universitete. Didelę įtaką rengiamam darbui turėjo studijų aplinka ir vadovai, aktyviai besidomintys medinėmis konstrukcijomis, taikantys jas savo projektuose ir įžvelgiantys didelių medienos panaudojimo perspektyvų ateityje.
Istorinis kontekstas įkvėpė projekto urbanistinę koncepciją
Studijuodama Vokietijoje, vis tik vietą savo projektui būsimoji architektė pasirinko gimtinėje – labiau pažįstama aplinka, kontekstas, žmonių lūkesčiai. Naujamiesčio rajonas Vilniuje pasirinktas dėl kompleksiškos prigimties, kuri skatina į nagrinėjamą adaptyvumo temą pasižiūrėti iš urbanistinės pusės. Šio rajono pobūdis istoriškai nuolat kito: nuo gyvenamųjų namų iki didžiulių pramonės ir verslo objektų, todėl tai būtų tinkama vieta adaptyviam statiniui.
Tačiau įdomiausia yra gatvių forma: ankstesnes tankias įstrižaines, kurias tarsi padiktavo Naugarduko ir Kauno gatvių kryptis, beveik visiškai paslėpė naujasis, XIX a. sukurtas, stačiakampis gatvių tinklas. Senasis gatvių planas tik vietomis išnyra žaliųjų plotų, atsiradusių dėl istorinių pastatų ir naujojo gatvių plano santykio, pavidalu. Siekiant geriau suprasti Naujamiesčio sandarą, pabandyta jį lyg išsluoksniuoti: paanalizuoti kiekvienos epochos statinių urbanistines tendencijas ir taip suvokti, kuo Naujamiestis galėtų tapti ateityje. Nuspręsta magistro darbą pavaizduoti kaip dar vieną – ateities – epochą, kurioje pastatai persiklotų su esamu planu kaip dar vienas sluoksnis, turintis savo dėsningumą.
Senojo ir naujojo Naujamiesčio plano motyvas įkvėpė projekto urbanistinę koncepciją – sujungti žaliuosius plotus į grandinę ir pastatais suteikti jai kryptį, tarsi kuriant alternatyvų žaliąjį taką. Taip naujausia Naujamiesčio dalis būtų tarsi įaudžiama į istorinę, o istorinė savo ruožtu labiau išryškinama bendrame urbanistiniame kontekste.
Adaptyvi architektūra
Nors architektė nuodugniai išstudijavo Naujamiesčio urbanistinę raidą ir projektuojamo pastato aplinką, šiame projekte adaptyvi architektūra prisitaiko ne tiek prie konteksto, kiek prie pastato funkcijos. „Pasaulis pradeda žvelgti į architektūrinę aplinką su ilgalaikiu tikslu, o vienas iš aspektų yra daugkartinis panaudojimas. Šis pastatas turėtų būti suprojektuotas su tam tikru netikėtumo elementu, būti paruoštas nežinomybei. Reikia išanalizuoti erdvinio universalumo ir pakartotinio panaudojimo sąlygas, taip pat nepamirštant pastato identiteto jo funkcijai besikeičiant“, – aiškinamajame rašte teigia architektė.
Pagrindinė šio projekto užduotis – prisitaikyti prie nuolat vykstančių pokyčių. Tai tarsi pastatas chameleonas, besikeičiantis, kad išliktų.
„Pastatų paskirtis keičiama kiekvieną dieną, o dauguma jų atlieka funkcijas, kurioms nebuvo skirti. Mūsų kasdienių erdvių tipologinė samprata keičiasi kartu su mūsų poreikiais, palikdama ankstesnius apibrėžimus ir įgaudama tarpdisciplininį pobūdį. Be to, netikėti pasauliniai įvykiai gali pakeisti mūsų kasdienybę, kokią ją pažįstame, ir įstumti mus į situaciją, kurioje turime būti lankstūs“, – taip adaptyvumo sąvoką apibūdina architektė.
„Be abejo, pastato funkcijos adaptyvumas buvo vienas pagrindinių tvarumo aspektų – kad būtų kuo mažiau poreikio pastatą keisti ar griauti. Ko gero, tai klausimas – kas yra tvari struktūra ir kaip planuoti pastatą į ateitį, kad jis būtų aktualus ir naudojamas net po 50 metų? – sako architektė.
Struktūros apmąstymai
Kaip turėtų atrodyti adaptyvi struktūra? Struktūriniams apmąstymams buvo remtasi XIX a. vokiečių architekto, architektūros teoretiko Gottfriedo Semperio raštais. Savo darbe „The Four Elements of Architecture“ G. Semperis labai aiškiai išskiria esmines keturias architektūros dalis: šerdį (židinį); metalą/keramiką, stogą; medžio dirbinius, pamatus; žemės darbus ir sienas; tekstilę. Anot G. Semperio, vokiškas žodis Wand (liet. siena) kilęs iš gewandt, arba nuaustas, nes tekstilė plačiai naudota senovės statiniuose kaip erdvių atskyrimo elementas. G. Semperio išskirta hierarchija tarp statybinių dalių pagal jų pastovumą ir kintamumą ir tapo pagrindiniu įkvėpimu projektuojamai struktūrai. Pastato pagrindas – trys vienas ant kito sudėti dviejų aukštų moduliai. Tai tarsi žaidimas su Naujamiestyje išlikusių medinukų motyvu. Pastato vidurinė dalis – vertikalaus ir horizontalaus susisiekimo šerdis (laiptinės, liftų šachtos) – tankesnė už šonuose esančias dviaukštes erdves, ir pasiekia tarpinius aukštus.
Kalbant apie pasaulio kryptis, šio pastato struktūra susieta su urbanistiniu planu. Projektas – tai serija linijinių pastatų, išdėstytų per visą Naujamiestį pietvakarių ir šiaurės rytų kryptimis. Pagal tai ir buvo planuojamas patalpų išdėstymas – į pietvakarius orientuotos patalpos numatytos gilesnės, o šiaurės rytų pusė – siauresnė.
Pastato funkcija
Dviaukštes erdves galima sudalinti pagalbine konstrukcija, dėl to pastatas gali būti pritaikomas įvairaus pobūdžio patalpoms. Tokiame daugiafunkciame projekte planuojamos šiuo metu ypač paklausios patalpos – pirmame aukšte numatyta visuomeninė erdvė, tai galės būti mažos maitinimo įstaigos, amatininkų dirbinių parduotuvėlės ir panašaus pobūdžio pastaruoju metu besiformuojančios miestiečių pamėgtos smulkiojo verslo salelės – bendruomeninė erdvė, tarsi savotiškas turgus. Viršutiniai pastato aukštai gali būti skirti biurams arba bendro gyvenimo (angl. coliving) erdvėms.
„Biurai – viena iš keleto funkcijų, kurias pavaizdavau kaip galimą pastato adaptaciją, – sako architektė. – Iš tikrųjų projektuodama daug galvojau apie Naujamiesčio identitetą. Juk ši miesto dalis nuolat keitėsi, jau vien pažiūrėjus į dramatišką pokytį iš senojo tankaus gatvių plano į naują, vėliau sovietmečiu čia prigijusį tam tikrą industrinį charakterį. Dabar Naujamiestis man atrodo kaip drąsus, nuolat atsinaujinantis ir inovacijų nesibodintis rajonas. Kur daugiau projektuoti šešiaaukštį medinį pastatą, jei ne čia?“
Konstrukcijos – iš medienos
Atsižvelgiant į tai, kad projekte vienas svarbiausių aspektų – statybų tvarumo samprata, pastato konstrukcija projektuota iš medienos. Žinant, kad Lietuvoje reglamentuojama statyba iš medžio sąlyginai mažaaukštė, projekte remtasi Bavarijos statybos reglamentu, kuris leidžia iki 20 m aukščio medinius pastatus. Pastato šerdis – laiptinės ir šachtos yra medžio masyvas (brettschichtholz), dengtas nedegia apdaila dėl gaisrinės saugos. Daugiausia dėmesio skirta pagrindinėms laikančiosioms konstrukcijoms ir evakuacijos keliams – prie pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų apimties pridėtas tam tikras rezervinis storis, skirtas tam, kad pastatas atlaikytų esamas apkrovas kilus gaisrui. Visi evakuacijos keliai turi nedegią mineralinę dangą – medinės konstrukcijos įkapsuliuojamos, kad būtų užtikrinta saugi evakuacija. Pagrindinės šoninės sijos – masyviausios viso pastato konstrukcijos, turinčios išlaikyti dvigubą apkrovą dėl tarpinių aukštų. Dėl smūginio garso izoliacijos tiek sijos, tiek kolonos yra padalintos.
Pastato medinė struktūra suskirstyta į tris lygmenis: 1) pagrindinę konstrukciją; 2) tarpaukštinius sudalijimus; ir 3) pertvaras.
