Liudmila „Delfi“ papasakojo, kaip jai sekasi jau trejus metus dirbti pavežėja Kaune ir su kokiais iššūkiais susiduria šiame darbe.
Didžiausi sunkumai – nurodyta ne ta paėmimo vieta
Šis darbas man papildomas, pagrindinė profesija – gamybinės linijos operatorė. Kadangi pagal įprastą grafiką dirbu 4 dienas per savaitę, jeigu nereikia nieko pavaduoti, lieka nemažai laisvo laiko. Svarstydama, kaip galiu jį išnaudoti produktyviau, nutariau išsirinkti papildomą veiklą ir pajamų šaltinį. Mėgstu vairuoti ir bendrauti, o lankstus grafikas – taip pat privalumas, tad ėmiausi pavežėjos darbo.
Man vairuotojo darbe sunkiausia ne tai, apie ką populiaru galvoti dažniausiai. Dirbant pavežėja ypač trikdo nurodytas netikslus kliento adresas. Kartais tenka ieškoti laukiančio kliento visai ne ten, kur jis sakosi esąs. Taip pat sudėtinga vairuoti tamsiu paros metu bei, žinoma, didelę laiko dalį tiesiog praleisti spūstyse, – tai, manau, įprasta kiekvienam didmiestyje vairuojančiam žmogui.
Išlaikyti motyvaciją šiame darbe labiausiai padeda mandagūs ir pagarbūs klientai. Žmonės, kurie vertina mano darbą, elgiasi kultūringai ir neniokoja turto. Būkite geri, prisiminkite tai, kai kitą kartą naudositės pavežėjų paslaugomis. Kita vertus, mano vyras mane vadina „pijokų pavežėja“, – iš patirties žinau, kad vairuojantis blaivus asmuo ypač retai naudojasi mūsų paslaugomis. Tačiau nenoriu jūsų suklaidinti – dauguma alkoholio pavartojusių klientų vis tiek elgiasi mandagiai ir pagarbiai.
Išsitraukė vyrišką pasididžiavimą kelionės metu
Nors daugeliui lietuvių moteris, vairuojanti taksi ar pavėžėjimo automobilį, – vis dar naujiena, situacija nėra tokia bloga, kaip manoma. Kai pati pradėjau užsiimti šia veikla, atidžiau žvelgiu į pavežėjų dažniausiai vairuojamus automobilius gatvėse. Ir jūs atkreipkite dėmesį – pastebėsite daug dailiosios lyties atstovių.
Labai dažnai sulaukiu klausimų apie diskriminaciją ir seksualinį priekabiavimą. Per trejus darbo metus nė karto neteko susidurti su diskriminacija dėl lyties. Seksualinis klientų elgesys – jau kita tema, tačiau taip pat – itin retas dalykas. Man pasitaikė tik du tokie klientai, abu buvo neblaivūs. Vienas tiesiog siūlė „nuvažiuoti kur nors pasimylėti“. Kitas buvo įžūlesnis. Sėdėdamas priekinėje keleivio sėdynėje vyras iš pradžių ėmė mane seksualiai liesti, o vėliau iš kelnių išsitraukė pademonstruoti savo vyrišką pasididžiavimą.
Neslėpsiu, tokie įvykiai kiek sutrikdo, nes nėra įprastos darbo dienos dalis. Kita vertus, esu pasiruošusi pavojingoms situacijoms, tad neteko labai stipriai išsigąsti. Vairuojančioms moterims patarčiau visų pirma pasikliauti intuicija. Visi ją turime, tereikia naudotis. Dirbu ir naktimis, tad, pavyzdžiui, pamačiusi laukiančius įtartinus, galimai agresyvius ar pavojingus klientus, tiesiog nuvažiuoju ir atšaukiu užsakymą. Tikiu, kad geriau pasisaugoti, negu vėliau gailėtis.
Visiems pavežėjams kritiškai svarbus ir gebėjimas diplomatiškai spręsti konfliktines situacijas. Iš patirties galiu pasakyti, kad niekam nepadės pakeltas balso tonas, grasinimai ar isteriškas elgesys. Man iki šiol visais atvejais pavykdavo nuraminti įsikarščiavusius klientus ir, esu tikra, tik dėl to, kad pati išlikau rami. Žinoma, kraštutiniais atvejais automobilyje turiu dujų balionėlį bei tvirtą ratų raktą, tačiau iki šiol šių priemonių panaudoti neteko.
Besibaigiant kelionei ėmė ieškoti lavono
Kadangi čia dirbu tik papildomai, į rankas vidutiniškai gaunu apie 500 eurų per mėnesį, tad tai man – priedas prie algos. Esu bandžiusi dirbti ir per atostogas, tuomet per tris savaites po visų išlaidų liko apie 1400 eurų. Esu tikra, kad galima uždirbti gerokai daugiau, tačiau reikėtų dirbti bent po 12 valandų per parą. Labai svarbu atsiminti, kad kelias klaidų neatleidžia, o nuovargis prie vairo gero neduoda. Taigi niekam nepatarčiau dirbti šio darbo išvargus ilgiau nei 10 valandų per parą, nes pavežėjai atsakingi ne tik už save, bet ir už mumis pasitikinčius klientus.
Kai tik pradėjau dirbti pavežėja, įsimindavau bene kiekvieną klientą ir važiuojant nutikusius įvykius. Ilgainiui pripratau, o ir, kaip sakoma, taksistų nenustebinsi, jie jau viską matė. Viena iš keistesnių istorijų nutiko, kai alkoholio pavartojęs klientas mano automobilyje pradėjo ieškoti lavono. Skaičiavau jam grąžą ir tuo metu turėjau daug monetų, tad apie 30 eurų buvo jomis. Kol buvau užsiėmusi, vyrutis bandė nustumti galines sėdynes, nes „ten turėjo būti žmogaus kūnas“. Užrakinau visas dureles, mat jis ėmė blaškytis. Gavęs grąžą vyras monetas numetė ant grindų, sakydamas „centus pasilik“, tačiau išgirdęs, kad ten apie 30 eurų, pradėjo rinkti pinigus ir nurimęs patraukė savais keliais.
Bendrai vertinant, lietuviai, ypač neapsvaigę, kelionės metu elgiasi ramiai ir pagarbiai. Nors pasitaikė ir nesusipratimų, dėl kurių įsėdus keleiviui visada pasitikslinu kelionės tikslo adresą. Ne visada keleivio nurodytas maršrutas sutampa su vieta, kurioje jis planuoja atsidurti. Kartą 3 valandą ryto vežiau porelę į Kauno klinikas nurodytu adresu – Eivenių g. 2. Tačiau ten – daugybė pastatų ir galima gerokai paklaidžioti, nežinant tikslaus skyriaus. Pasitikslinus paaiškėjo, kad jie planavo vykti į skubiosios pagalbos priimamąjį, traumatologijos skyrių. Šiuo atveju viskas baigėsi gerai, tačiau nepasitikslinus tokia kelionė gali baigtis problemomis keleiviui ir išgąsčiu vairuotojui.
Daugelis lietuvių gerai supranta savo, kaip keleivių, atsakomybę. Netrukdo vairuoti, nepatarinėja, paklausia, ar būtina užsisegti saugos diržus. Tiesa, moterys tai padaro dažnai, vyrai – beveik niekada. Užsieniečiai saugos diržus užsisega visais atvejais, nepriklausomai nuo tautybės ar lyties.
Apibendrindama noriu palinkėti ramybės kolegoms vairuotojams ir drąsos moterims, kurioms norėtųsi išbandyti šį darbą.
