Bet toks pats praktiškas gali būti ir „Countryman“ (o dar ir madingo kėbulo tipo), tad apžvelgiant naudotą markės modelį, klausčiau taip – ar „Mini“ gali būti patikimas? Ir čia atsiranda niuansai.
Naujo „Mini“ debiuto metu 2000 metais, kai markė jau priklausė BMW kompanijai, jis sužavėjo savo puikia reinkarnacija ir senojo „Mini“, gaminto iki tų pačių metų, šiuolaikine interpretacija.
Tačiau kur kas mažiau žavėjo modelio patikimumas – žvelgiant į statistiką, susidaro įspūdis, kad ten gedo viskas be išimties (ką patvirtina ir ne viena liūdna pozicija patikimumo reitingų dugne). Ir reikalas nepasitaisė net ir su antrąja modelio karta, pasirodžiusia 2007 metais. Beje, tada debiutavo ir pirmos kartos „Clubman“.
Bet viskas apsivertė kai BMW 2014 metais pristatė naują „UKL“ platformą, skirtą modeliams su bazinėmis priekinių varančiųjų ratų versijomis – tai nauji pirmos ir antros serijos BMW, taip pat BMW „X1“ ir „X2“, naujasis trečios kartos „Mini“ ir antros kartos „Clubman“.
Deja, žala įvaizdžiui padaryta ir iki šiol daug kas purtosi šių automobilių dėl jų nepatikimumo. Bet jei kalbėti apie trečios kartos „Mini“ ir antros kartos „Clubman“, visai veltui. Žinoma, kaip jau minėjau, yra niuansų.
Kaip ir pirmoje kartoje, jis ne tik gerokai didesnis už tradicinį „Mini“, bet ir gerokai pailgėjo, palyginti su pirmuoju modeliu – jei pastarasis buvo 3,9 metro ilgio, tai antros kartos versija ištįso beveik iki 4,3 m. Jo bagažinė talpina iki 1260 l – daugiau nei padorus rezultatus miesto hečbekui. Kaip ir pirmoje kartoje, galinės dureles atsidaro į šonus ir yra valdomos elektra. Turiu pasakyti, naudotis jomis net patogiau nei tradicinėmis į viršų pakylančiomis durelėmis, tik iš galo joms reikia šiek tiek daugiau vietos.
O štai keleiviai dabar turi įprastas dureles – pirmoje kartoje dešinėje pusėje buvo papildomos prieš eigą atsidarančios mažos durelės, palengvinančios įsėdimą į galą. Beje, net ir tose rinkose, kur automobiliai buvo su vairu dešinėje, jos atsidarydavo į tą pačią pusę. Į gatvę.
Salonas stilingas ir turi daug efektingu akcentų, o apdaila ir surinkimo kokybė solidi ir atitinka „Premium“ lygį. Multimedija kaip ir BMW valdoma patogiu pasukamu „iDrive“ valdikliu, galima puikiai skambanti „Harman Kardon“ garso sistema (nors ir bazinė nenuvilia), iš centrinės konsolės į įprastą vietą už vairo perkeltas spidometras yra visada matomas, kadangi reguliuojant vairo kampą jis juda kartu.
Apie važiavimo savybes daug pasakoti neverta – tai yra „Mini“ su geriausiu klasėje valdymu, nors ir teks susitaikyti su standesne pakabos eiga. Bet tikriausiai daug komforto jame ir nesitikite, kadangi kalbame apie azartišku važiavimų išskiriantį automobilį.
Juolab jis galimas ne tik kaip bandytoje „One“ versijoje su baziniu 116 AG trijų cilindrų dyzeliniu motoru (mieste jo 260 Nm yra visai pakankami), bet ir galingesnėmis iki 190 AG pasiekiančiomis versijomis. Benzininių modelių galia siekė iki 231 AG, po 2019 metų atnaujinimo ji padidėjo net iki 306 AG. Su galingesniais motorais galimos „ALL4“ visų ratų pavaros, taip pat su visais varikliais galima buvo rinktis ir automatines transmisijas.
Kaip sako „Longo LT“ naudotų automobilių specialistai, nors žmonės baiminasi „Mini“ markės dėl ankstesnių modelių nepatikimumo, kaip rodo trečios kartos „Mini“ statistika, kokybine prasme tai yra visiškai skirtingi automobiliai ir priekaištų jiems yra nedaug.
Benzininiai tiek 1,5 l 136 AG, tiek ir 2.0 l varikliai yra patikimi, dyzeliniams motorams pasitaiko bėdų su EGR sistema, taip pat brangus vožtuvų tarpinių keitimas. Tad čia teks susitaikyti su minėtu niuansu – šios markės automobilių detalės yra sąlyginai brangios, tad priežiūra atsieis daugiau nei pasirinkus labiau tradicinę markę. Taip pat brangiau nei įprastai kainuos ir pakabos remontas dėl jos specifinės konstrukcijos.
Daugiau apie naudotą antros kartos „Mini Clubman“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.
