Atsidarau žemėlapius ir dėliojuosi sau mintyse vaizdą, kur aš čia ką tik buvau pakviestas ir kur šiemet turėsiu garbės atidaryti savo motociklų sezoną. Pasigooglinu skrydžius ir suprantu, kad pasirašiau avantiūrai fizine prasme, nes dėl trijų naktų Filipinuose teks praleisti bene tiek pat laiko kelyje. Kartą jau skridau į Kaliforniją trim naktim, tegu tai tampa tradicija!
Įprastai prieš keliones būnu ramus, tačiau prieš šią manęs neapleido nežinios jaudulys. Azijoje aš dar niekada nebuvau ir nors girdėjau labai daug pačių geriausių istorijų iš draugų, kol pats nepažinau – kažkaip neramu. Gerk vandenį tik iš butelio, dezinfekuok rankas, nevaikščiok tamsiomis gatvėmis (šitas galioja visame pasaulyje) ir panašios taisyklės mirgėjo internete. Prisiskaitęs norėjau mažiau galvoti ir greičiau nuvykti. Vietoj ir matysim kas kaip.
Kelias iki Filipinų buvo pakankamai greitas: trys valandos iki Stambulo, trys valandos oro uoste su turkiška arbatėle ir vienuolika valandų iki Manilos, per kurias net pavyko nusnausti. Lietuvos laiku Filipinų sostinėje buvau vidurdienį, bet ten jau buvo tamsu – viešbutyje atsidūriau apie 19 valandą vakare, kai organizmas galvojo, kad dar tik pietūs. Įprastai nejaučiu jet lago, bet ir kelionių kryptis įprastai būna kita. Į Vakarus organizmui keliauti lengviau.
Viena naktis chaotiškoje sostinėje su laidų ryšuliais ant stulpų, gatvėmis, kuriose už kelių eismo taisykles yra svarbiau drąsa ir kūrybinis erdvinis mąstymas bei itin draugiškais žmonėmis, kurių ten sutikau vos kelis. Naktį praleidau dangoraižių kvartale Makati ir jau pirmą vakarą supratau, kad per tiek laiko, kiek čia būsiu, Azijos aš nepažinsiu. Ištiko lengvas kultūrinis šokas. Geras jausmas.
Kitą dieną popiet turėjau skrydį į El Nido salą, kur ir laukė CFMOTO 450MT pasaulinė premjera. Pusryčius, žinoma, pramiegojau, bet turėjau dar valandėlę apeiti tas pačias gatves dieną. Mintis ta pati – šitai kultūrai pažinti reikia daugiau laiko. Na, bet aš čia ne tiek kultūrai, kiek motociklui, o taip pat ir El Nido salai. Apie ją jau spėjau prisiskaityti pačių geriausių atsiliepimų.
Skrydis iš Manilos iki salos mažu lėktuvėliu trunka vos valandą. Į oro uostą atvykstu su beveik trijų valandų laiko atsarga, bet vietiniams skrydžiams skirtas terminalas yra maždaug vieno ikso Maximos dydžio. Operatoriai pasiūlo skristi ankstesniu reisu ir taip sutaupyti pusantros valandos. Man, žinoma, tinka, bet dar turėjau planą ir papusryčiauti oro uoste, mat iki tol nieko neturėjau burnoje. Tai jeigu kažkam Vilniaus oro uoste yra per mažai kavinių ir restoranų pasirinkimo, Manilos oro uosto ketvirtame terminale aš nusipirkau dvi šokoladines spurgas. Buvo ir dar pora maisto kioskų, bet dėl noro pasaugoti savo virškinimo sistemą juo nerizikavau.
El Nido
Po valandos aš jau pačiame mažiausiame ir pačiame mieliausiame oro uoste, kuriame teko būti. Viename pakilimo tako gale žydras vanduo, kitame – džiunglės. Karšta, drėgna ir jau pirmomis minutėmis supratau, kodėl žmonės taip myli tokias vietas kaip ši, kaip Bali ar kaip bet kuri kita sala tame pasaulio krašte. Iki viešbučio, esančio paplūdimyje, vos trys minutės golfo mašinėle.
Tiesa, iki šiol buvęs vienas, jau oro uoste susipažinau su dviem žurnalistais iš Didžiosios Britanijos, o viešbutyje susitikau su žmonėmis iš viso pasaulio, su kuriais jau bendravome kituose motociklų pristatymuose. Motociklų bendruomenėje visada jautiesi lyg namie. Ir namai artėjančioms dviem dienom buvo rojaus kampelis.
Vakare, po palmėmis ir žvaigždėtu dangumi, buvo pristatytas naujasis 450MT ir po neilgos vakarienės grįžau į kambarį. Reikėjo pasiruošti rytojui – šimtui kilometrų keliais ir bekelėmis po El Nido salą. Neslėpsiu, čia buvo dar vienas jaudulio šaltinis, nes mano patirtis motociklu bekelėje labai ribota, o kokio lygio bekelė čia manęs laukia nežinojau.
Miego vos keturios valandos – jet lagas dar veikia. Gerai, kad bent pusryčiai šį kartą normalūs. Aštuntą ryte visi renkamės brifingui. Viso šioje premjeroje buvo apie keturiasdešimt žurnalistų ir influencerių, suskirstytų į keturias grupes. Aš, kartu su dviem estais ir septyniais amerikiečiais, priklausiau ketvirtajai ir gavau #46 numerį. Priėjo vienas iš trijų mūsų grupės instruktorių ir sako: „O, būsi mūsų daktaras!“. Nesupratau. Apie tai, kad dirbu farmacijos įmonėje, irgi niekaip negalėjo žinoti. Na, ir vis tiek toli gražu ne daktaras. O jis sako „Valentino Rossi number! The Doctor!“ (liet. Valentino Rossi numeris! Daktaras!“).
Aaa! Dabar viskas aišku! Tik, galvoju, nesitikėkit iš manęs, kad būsiu greičiausias ir kiečiausias, kaip Rossi. Veikiau atvirkščiai. Gera valanda karštyje, laukiant kol pagaliau gausime savo žirgus. Aš nuo karščio kentėjau turbūt mažiausiai ir už tai ačiū „Pando“ rūbams! Beje, buvau nustebęs, kad „Pando“ yra taip plačiai žinomas motociklininkų pasaulyje – sėdėjau su keliais amerikiečiais ir visi jie žinojo šį ženklą. Vienas net sakė, kad tai vieninteliai džinsai, kuriuos jis nešioja. O aš išdidžiai visiems sakiau: „Ir tai pagaminta Lietuvoje, mano šalyje!“. Tegu žino pasaulis, kokie mes kieti. Kad ir kur bebūčiau pasaulyje, Lietuvos vardą visada tariu išdidžiai ir pagarbiai. Tegu žino!
Sėdam ant motociklų, matuojamės, reguliuojam veidrodėlius. Jaudinantis momentas: man tai pirmas kartas, kai leidžiuosi į tikrą bekelės ekspediciją ir negana to, man tai pirmas kartas po pusmečio nevažiavimo motociklu. Tikiuosi, kad įgūdžiai giliai neužsnūdę, gėdos prisidaryti nesinori. Motociklas patinka jau nuo pirmos akimirkos – patogi sėdėsena man, žemaūgiui, o tai reiškia, kad daugiau pasitikėjimo ir lengvesnis valdymas. To prideda ir maža motociklo masė – 175 kg be darbinių skysčių.
Leidžiamės į kelią. Kaip visada tokiuose renginiuose priekyje ir gale važiuoja lydintys, aš kažkur prie galo. Taip man labiausiai patinka, mažiau spaudimo iš nugaros, daugiau galimybių pasižvalgyti. Pirmi metrai veda neįtikėtinu mažu ir jaukiu keliuku – medinis takas, nutiestas džiunglėse, kelių metrų aukštyje. Panašiai, kaip Anykščių Lajų take, gal tik žemiau. Paskui išsukam į tikrą kelią. Grįsti keliai čia visur iš betoninių blokų, pločio dviems automobiliams, kartais su papildoma juosta motoroleriams, bet eismo tiek, kad pilnai užtektų ir vienos juostos.
Važiuoju ir sunkiai galiu patikėti. Aš ant motociklo, kažkur rojaus kampelyje, El Nido saloje, nacionaliniame parke, apsuptas kalnų ir kalvų, palmių ir beždžionėlių medžiuose. Karšta, bet gaivus važiavimo vėjas leidžia įkvėpti visą gamtą, viską, ką matau aplink. Dėkingumo jausmas niekada neapleidžia tokiose kelionėse.
Privažiuojame pirmąjį kaimelį ir sukame į siaurą žvyrkelį. Per pasikalbėjimo įrangą instruktorius sako – ruoškitės, tuoj pirmoji upė, kurią kirsime. Darosi vos vos mažiau ramu, per vandenį aš dar nesu važiavęs. Sustojam ir laukiam, kol kita grupė grįš iš ten. Kai pamačiau juos grįžtančius supratau, kad mano gražūs ir švarūs rūbai po šios dienos taps kamufliažinės smėlio spalvos – visa kita grupė buvo tiesiog oranžinė! Aišku, visai smagu. Vis geresnis atsiminimas. Bet ta upė manęs vis dar neramina. Pradedam važiuoti, po vieną. Už trijų kolegų ir mano eilė, žiūriu kaip sekasi kitiems – ogi puikiai! Bet, galvoju, jie visi profai. Išvažiavo prieš mane buvęs ir tuoj startuoju aš. Susiimu į rankas ir primenu sau, kad čia aš tiesiog negaliu sudrebėti ir suklysti. Jei nukrisiu upėje bus visų pirma gėda, antra – kišenėj turiu piniginę, o kuprinėje fotoaparatą, tad nuostoliai bus nemalonūs, trečia: visiškai šalia gyvenimą gyveno Azijiniai buivolai. Nebūtų smagu, jei toks prieitų išsiaiškinti kas čia jam gadina ramią dieną. Pirmi metrai vandenyje, upės pabaiga ir stati slidi įkalnė – daug, bet ne per daug gazo ir įveikiau! Užėjo ramybės ir pasididžiavimo jausmas, bet tada pamačiau, kodėl visi kolegos grįžo oranžiniai – įvažiavau į dulkių debesį, kuriame vėliau tądien teko važiuoti labai, labai daug kartų.
Įkalnės ir nuokalnės, vandens išplauti žvyrkeliai su pusės rato gylio vagomis, akmenys, akmenys ir dar kartą aštrūs akmenys kelyje. Buvo momentų, kai važiavau tokia bekele, kurioje dar nesu buvęs ir pažvelgęs į akmenis suprasdavau, kad skaudėtų nukristi net ir motociklui stovint vietoje. Ne kartą važiavau absoliučiai nematydamas kelio sau po ratais ir stebėdamas tik priekyje važiuojančio raiderio šalmą – tai buvo lyg švyturys, paskui kurį sekiau tikėdamasis, kad jei pravažiavo jis, pravažiuosiu ir aš. Dulkės jau buvo visur, kartais tik nusivalydavau šalmo stikliuką, nes vaizdas tapdavo miglotas. Tiesa, dar karštis... Visą dieną buvo trisdešimt keli laipsniai šilumos ir didelė drėgmė.
Žinoma, organizatoriai atsižvelgė į visus šiuos iššūkius ir suplanavo sustojimus kas 30–40 minučių. Visi jų buvo nuostabaus grožio paplūdimiuose, apsuptuose palmių, balto smėlio ir žydriausio vandens! Į pirmą sustojimą atvažiavęs dar turėjau jėgų fotografuoti ir išgėriau vos vieną buteliuką vandens. Iki antro sustojimo bekelė darėsi vis sudėtingesnė, dulkių vis daugiau, bet ir drąsos tuo pačiu pamažu daugėjo. Turėtą baimę ir nedrąsą pamažu nugalėjau. Gelbėjo tai, kad motociklas puikiai tiko tokiems nepatyrėliams kaip aš – lengvas ir klausantis kiekvieno judesio.
Lyg iš niekur nieko staiga slystelėjo priekinis ratas, koją tiesiau į šoną, kad nenukristume, pavyko, vėl ant ratų, viskas gerai. Mažas įbrėžimas blauzdoje bus geras atsiminimas, svarbu nekraujuoja. Laiko skųstis nėra – antrame sustojime jau pamačiau izotoninių gėrimų ir nors niekada namie jų negeriu, suprantu, kad organizmui reikia duoti kokių tik įmanoma medžiagų, reikalingų išgyvenimui. Karštis didelis, o dar mano tikrai nelengva kuprinė, kurioje apie du litrai vandens, labai nepadeda mano kūnui kovoti su iššūkiu. Kitą kartą fotografuosiu telefonu, nes jėgų vežtis fotoaparatą ir jėgų paskui juo fotografuoti po tokių išbandymų lieka vis mažiau.
Kelias iki trečio sustojimo taško vedė per vis didesnius kalnus. Instruktoriai, kurie, beje, buvo patys mieliausi žmonės pasaulyje, perspėjo, kad dabar bus techniškų įkalnių su daug akmenų. „Pamatysit patys, ką čia pasakojam“, – juokais pasakė į mūsų visų šalmus. Pamaniau: „ačiū ačiū, to ir laukiau...“. Bet tai nedžiugino. Oj nedžiugino. Bet baimė viduje maišėsi su adrenalinu ir nuotykio troškuliu. Jeigu jau esu kitame pasaulio krašte, vienas dalykas ko nedarysiu, tai neapsisuksiu ir nevažiuosiu atgal. Tai buvo diena, kai lipau per save dešimtis kartų.
Ir taip, pamačiau aš tą įkalnę. Persižegnojau ir atsukau rankeną. Akimirka ir aš viršūnėje. Žinoma, ta viršūnė buvo tik sunkumų pradžia. Vėl dulkės, vėl nieko nematau, tik dabar vienoje kelio pusėje praraja, kitoje – kalnas. Duokit man tą bekelę, kurioje buvau prieš valandą. Ten buvo zuikio dainos, čia tai, ko aš bijojau! Ir šita atkarpa vienu metu tapo stipresnė už mane. Karštis, vis ryškesnis nuovargis ir sudėtingi keliai trumpam įveikė kūną ir paprastas, lėtas bei elementarus posūkis, pamažu kylantis į kalną, nugalėjo. Gerai, kad išorinėje pusėje buvo krūmai, ten ir paguldžiau žirgelį ant šono. Nėra jėgų jo atkelti, bet giliai savyje žinau, kad jėgų rezervas kūne visada yra, reikia tik nepasiduoti psichologiškai. Stojuosi, keliu motociklą, buksuoju – niekaip neįvažiuoju į kalną. Bandau vėl ir dar labiau leidžiuosi žemyn nei į viršų. Trečias bandymas, mane jau pavijo ir instruktorius, tuoj ateis padėt ir vėl nepavyksta. Klausia kaip jaučiuosi. Sakau gerai, gal tik karšta šiek tiek. Paplekšnoja per petį ir padeda išstumti motociklą iš nuovargio ir džiunglių spąstų. Iki kitos sustojimo vietos nebetoli. Leidžiu sau šiek tiek pailsėti ir ateinantį kilometrą važiuoju lėtai, stojuosi tik per labai prastą kelią, o įprastame žvyrkelyje važiuoju atsisėdęs. Žinau, kad reikėtų stovėti, bet kojos nebelaiko. Turiu duoti joms poilsio. Labai ilga ir labai akmenuota nuokalnė ir tolumoje matau poilsio tašką. Pagaliau! Bet… taisyklės sako, kad jeigu reikėjo žemai leistis, reikės taip pat aukštai ir kilti. Jau pamiršau savo ankstesnį nuotykį ir dabar akys vėl didelės galvojant apie tai, kaip gi aš pakilsiu viršun. Na, bet tai dar ateityje. Tada ir pažiūrėsim.
Dabar matau daug šaltų gėrimų. Išgėriau gal tris spalvotus izotoninio skysčio buteliukus, o ledukus, kuriuose jie buvo šaldomi, dėjau ant galvos, už marškinėlių, ant kaklo... buvo karšta, buvau pervargęs, laikrodis rodė, kad pulsas sunkiausiomis akimirkomis kilo iki 180, kuprinę, kurią taip saugojau važiuodamas per pirmą upelį, mielai būčiau padovanojęs pirmai sutiktai džiunglių beždžionėlei, kad tik nereikėtų temptis to svorio. Bet tai mano kova, pats ją pasirinkau, pats turiu ir įveikti.
Prieš kylant į tą aštriais akmenimis nusėtą kalną pasikalbu su instruktoriumi, jis duoda kelis patarimus ir su šypsena palinki sėkmės. Jis manimi tiki, matau. Aš negaliu nuvilti savęs ir jo. Pulsas kyla vien pagalvojus apie laukiantį iššūkį. Seku paskui kolegę amerikietę, laikausi atstumo, kad negaučiau iš akmens ir važiuoju ta pačia linija. Pamažu įkalnė virto lyguma ir akmenys tapo žvyrkeliu. Įveikta! Dabar kelias link pietų taško, kuris, žadėjo, bus gerokai lengvesnis. Pažadas buvo teisingas – iki pietų privalgėm debesis dulkių, tačiau akmenų ir baisiausių kalnų nebebuvo.
Nežinau, kas labiau džiugina, ar ramus pasėdėjimas pavėsyje, ar ryžiai nuo banano lapo. Džiugina viskas. Tiesą sakant, džiugina kiekviena detalė: jūra, palmės, vėjas, karštis, prakaitas, nuovargis, nauji draugai, vietinių šypsenos, vandens buteliukas, prabrėžta blauzda, dulkėmis persmilkę rūbai, pamiršta rutina, motociklas. Laisvė. Džiugina laisvė ir viskas, kas į ją susideda.
Beje, ta moteris, paskui kurią sekiau įkalnėje. Jai priklauso pasaulio greičio rekordas, pasiektas motociklu. Ambicingas buvo mano tikslas nuo jos neatsilikti. Motociklininkai yra nuostabūs. Visi vienodi, visi skirtingi.
Po pietų laukė dar apie 50 kilometrų, tačiau didžioji jų dalis betonkeliu arba žvyrkeliu. Stabtelėjome į bekelės parką, tačiau jis buvo skirtas tikrai pažengusiems, tad aš su didžiausiu džiaugsmu pasirinkau pokalbius ir poilsį pavėsinėje.
Diena buvo nuostabi. 100 kilometrų pačiais egzotiškiausiais keliais, kokiais esu važiavęs. Grįžau pervargęs iki negalėjimo ir lygiai tiek pat laimingas. Grįžau su asmenine pergale, įveikęs save. Tądien dar ne kartą važiavome per upę, ne kartą kilome ir leidomės akmenuotais šlaitais. Ir dar daugiau kartų juokėmės sustoję.
Važiavau ten susipažinti su motociklu. Geras jis? Puikus. Nuostabus. Ir taip sakau ne todėl, kad pagavo emocija. Taip sakau todėl, kad šito motociklo pažinties laukiau jau gerą pusmetį, nes pamatęs jį parodoje supratau, kad tai būtent tai, ko aš noriu savo kieme. Po šimto kilometrų ten, kur niekada nebūčiau drįsęs važiuoti savo noru, supratau, kad tas motociklas gali būti geriausiu nuotykių kompanionu, kuris iškentės visus iššūkius, kuriuos jam duosi.
Ačiū 450MT ir CFMOTO už patirtį ir pažinimą. Savęs, pasaulio ir žmonių. Ačiū „Pando“ už saugumą, komfortą ir tokį stiprų pasididžiavimo Lietuva jausmą. Ačiū pasauliui, kad jis toks nuostabus.
