Viskas, ką žinojau apie Kalifornijos transporto pasaulio ypatumus komandiruotės į Los Andželo automobilių parodą išvakarėse, buvo grįsta žiniasklaidos aikčiojimais apie ultragriežtus aplinkosaugos reikalavimus. Būtent čia „Honda“ pirmiausia pradėjo vandenilinių aparatų „FCX Clarity“ nuomos projektą, o vietinės Holivudo garsenybės deficitu pavertė hibridinius automobilius „Toyota Prius“. Netgi pats Arnoldas Schwarzeneggeris, tapęs bene turtingiausios JAV valstijos gubernatoriumi, dėl opinijos turėjo atsikratyti savo „Hummer“ monstrų kolekcijos.
Tačiau gero pusvalandžio kelionės taksi iš oro uosto iki viešbučio pakako susivokti, kad parodomoji meilė gamtai yra viena, o realybė – visai kas kita.
Los Andželo oro uoste sutranzuotas taksi vairuotojas, išgirdęs, kad su kolegomis latviais bendraujame rusų kalba, tuoj pat įsijungė į pokalbį: „Aš Eugenijus iš subačiovkės“, ir paaiškino, kas yra kas.
„Pirmaisiais metais ir aš svaigau, kad reiktų rinktis nedidelį ekonomišką automobilį. Bet gana greitai susitaikiau su vietos tradicijomis. Turėti mažą mašiną nėra prasmės, nes degalai, palyginti su europinėmis kainomis, vaikiškai pigūs (1 galonas – 3,75 litro – kainuoja apie 3,8 dolerio, arba maždaug 2,5 lito už litrą). Todėl tiesiog kiekvieną dieną įsipilu benzino už kokius 50–60 dolerių ir važinėju neiškrisdamas iš bendro konteksto“, – dėstė V8 tipo, 4,6 litro darbinio tūrio varikliu ginkluotą automobilį „Ford Crown Victoria“ vairuojantis taksistas Eugenijus.
Jo teigimu, dideliems automobiliams pirmenybė teikiama dar ir todėl, kad amerikiečių šeimos gana dažnai susikooperavusios pakaitomis vežioja atžalas į mokyklą ar visokius būrelius. Be to, visos ilgesnės nei 5 metrai mašinos a priori laikomos saugesnėmis. Valstybei, kurioje pastaraisiais metais avarijose žūdavo beveik po 40–45 tūkst. žmonių (skaičiuojant aukų skaičių 100 tūkst. gyventojų, tai yra maždaug 12-a vieta kruvinajame sąraše), noras važinėti šarvuočiams prilygstančiais aparatais yra savaime suprantamas. Kaip kad tiesa, jog apelsinų sultys spaudžiamos iš pakelių.
Iš tiesų, įsukus į 7 juostų greitkelį, rytinio ir vakarinio piko valandomis primenantį geležimi patvinusią kalnų upę, atsakymas į klausimą „Kokiu automobiliu norėčiau važiuoti?“ paaiškėja per pirmąsias 15 kelionės minučių. Labai nesunku įsivaizduoti, kad sėdint, tarkim, „Fiat 500“ ar „Nissan Microje“ reiktų nuolat kęsti baimę ir spėlioti, ar gretimoje eismo juostoje urzgiangtis koks nors „Ford F-250 Super Duty“ (jo aukštis – beveik pustrečio metro) ar „Dodge RAM“ bus toks mielaširdingas ir prieš persirikiuodamas į kitą juostą teiksis pamatyti už galinio rato pasislėpusį europietiškų gabaritų daiktą. Antraip, tikėtina, pervažiuos neūžaugą kaip tuščią kokakolos skardinę.
Kalifornijoje prieš 20 metų šaknis įleidęs Gediminas Jodelė, pasakodamas apie čionykštę „gero automobilio“ sampratą, visus taškus sudėliojo dar aiškiau.
„Geriausia amerikoniška mašina yra ta, kuri važiuoja, – kasdien nuveža į darbą ir parveža namo. Visa kita nesvarbu. Nesvarbu, kiek degalų naudoja, nesvarbu, kaip atrodo, nesvarbu, kokios padangos ir stabdžiai, nesvarbu, koks motoras ir sėdynės. Svarbu, kad ji niekada nesustotų vidury greitkelio dėl kokio nors geležinio kaprizo ir kad jos niekada nereikėtų tempti. Šitie du dalykai yra pats didžiausias amerikono košmaras. Kadangi net ir JAV gyvenimas nėra tobulas, – automobiliai čia taip pat genda, – mėgindami apsidrauti žmonės renkasi tokias mašinas, kad neplanuotai sustoję pavojingoje vietoje liktų gyvi net ir po to, kai kas nors įvažiuos į užpakalį“, – samprotauja G. Jodelė.
Paprašytas detalizuoti, Gediminas priduria, kad Amerikoje sunkiai įsivaizduojamas automobilis be automatinės pavarų dėžės. Čia taip pat neįsivaizduojami jokie kiti degalai – tik benzinas.
„Klausimo apie kitų rūšių degalus amerikiečiai dažniausiai nelabai supranta ir sako, kad renkasi „įprastus“ degalus. Jiems svarbu, kad benzino bako turinio pakaktų nuvažiuoti bent 500 kilometrų. Variklis turėtų būti tokio galingumo, kad 292 metrų kelio pakaktų įsibėgėti iki 116 km/val. greičio kylant į 6 proc. statumo įkalnę prisikabinus 8–9 metrų ilgio gyvenamąją priekabą. Stabdžiai neturi užsidegti nuolat pristabdant mašiną beveik 10 km ilgio nuokalnėje. Į bagažinę turi tilpti 742 litrų talpos dviduris šaldytuvas, sofa ir dvigulis čiužinys, o ant stogo bagažinės – 7 metrų ilgio kopėčios. Kondicionierius turi būti toks galingas, kad, saulėkaitoje kepinant +45 laipsnių kaitrai, salone būtų +12. Kėbulo spalva – balta arba sidabrinė, o dažai neturi nusilupti bent per 10 metų. Langai tamsinti, bet ne tiek, kad jaudintų Kalifornijos policininkus. Salonas raudonas arba juodas (tos spalvos kažkodėl mažiau sudega niekada nesibaigiančios vasaros saulėje), o apdailos medžiagos atsparios kečupui ir kokakolai. Iki pilnos amerikietiškos laimės tada trūksta tik 108 cm įstrižainės televizoriaus ir funkcijos, kai automobilis pats parveža namo girtą savininką. Kadangi to kol kas nėra, belieka tenkintis 12 laikiklių kavos ar kokio kito gėrimo puodeliams. Beje, „puodeliu“ čia paprastai vadinamas rezervuaras, į kurį telpa ne mažiau kaip 946 mililitrai skysčio“, – šmaikštauja G. Jodelė.
Pašnekovas patikina, kad kiekviena transporto priemonė bus išvadinta „šūdo krūva“, jeigu rimtesnio remonto jai prireiks anksčiau, nei bus nuvažiuoti 200 tūkst. mylių, arba maždaug 300 tūkst. kilometrų. Tarkim, „Volkswagen“, pabandžiusi Amerikos rinką užkariauti Brazilijos fabrikuose pagamintais automobiliais, ilgam buvo susigadinusi reputaciją, nes įvairios nekokybiškos smulkmenos iš butelio išleido amerikietiškos puikybės džiną. Tiesa, vėliau japoniški ir iš Europos importuoti vokiški automobiliai kai kuriuos stereotipus sugriovė. Todėl dabar vietos mašinų gamintojai iš kailio neriasi, kad susigrąžintų klientus. Tarkim, pasirinkus naują „grynakrauję“ amerikinę transporto priemonę, beprocentinį kreditą galima gauti 60 mėnesių...
Kalifornijos televizijos kanalai taip pat bandė įpūsti meilę saviems prekės ženklams visuose žinių reportažuose, skirtuose Los Andžele surengtam kasmečiam automobilių šou. Bene daugiausia dėmesio čia teko „Cadillac XTS“ (tai bandymas atremti „Audi A8“, 7 serijos BMW ar S klasės „Mercedes-Benz“ invaziją), „Chevrolet Camaro ZL“ su 6,2 litro darbinio tūrio, V8 tipo, 580 AG varikliu (tai bene galingiausias pasaulyje kabrioletas), „Ford Mustang Shelby GT500“ su 650 AG motoru, septynvietis SUV klasės „Infiniti JX“ ir keletas kitų „savų“ modelių. Netgi pristatant korėjietiškus ar japoniškus ratuočius buvo akcentuojama, kad jie pagaminti Amerikoje. T. y. rinktis tokį aparatą yra beveik-ne-nuodėmė.
Beje, „Hyundai Azeros“ (šio modelio pirmtakas Europos rinkose žinomas „Grandeur“ vardu) debiutas sulaukė tokio kolegų iš vietos žiniasklaidos kanalų dėmesio, kad iki oficialios premjeros likus 20 minučių reporterių minia priminė bičių spiečių, pro kurį brautis be ledo ritulininkų naudojamų apsaugų atrodė nepamatuotai drąsu. Tai iš dalies paaiškina faktą, kad Amerikoje pastaraisiais metais „Hyundai“ pardavimas augo bene po 40 proc.
Tikėtina, kad naujasis korėjiečių bendrovės flagmanas šią statistiką dar pagerins, nes savo rankose turi visus kozirius: V6 variklį, generuojantį 293 AG, kokybišką interjerą, originalų ir patrauklų išorės dizainą, pakrikštytą „Fluidic Sculpture“ vardu, ir krikščionišką kainą. Žadama, kad JAV rinkoje bazinio „Azeros“ modelio, jau turinčio odinį saloną, galinio vaizdo kamerą, navigacijos sistemą ir debesį panašių dalykėlių, kaina prasidės nuo 30 tūkst. dolerių (apie 77 tūkst. litų).
Apskritai, organizmui bandant suvirškinti šuolio per 10 laiko juostų padarinius, Los Andželo „Auto Show“ paroda atrodė gerokai kuklesnė, nei buvo galima tikėtis žiūrint į Kalifornijos prabangą. Organizatoriai skelbė, kad „Convention Center“ ekspozicijų centre iš viso demonstruojama bene 1000 automobilių, 30 iš jų – pirmą kartą Šiaurės Amerikoje, o dar 20 yra tikrų tikriausios pasaulinės premjeros, tačiau man beveik viskas atrodė matyta. Kodėl? Todėl, kad nemažai ratuočių jau svečiavosi „TopGear“ puslapiuose.
Iš Europos rinkai įdomių naujienų reikėtų paminėti „Ford Escape“ – antros kartos visureigio „Kuga“ debiutą. Be plika akimi matomų priekinės dalies stilistikos (radiatoriaus grotelių trapecija čia apversta aukštyn kojomis ir gerokai padidinta; įdomu, kad aušinimo sistemos žaliuzės automatiškai plačiau atsiveria ar prisimerkia, priklausomai nuo variklio poreikių) permainų, „Ford“ žmonių teigimu, krosoveris dabar bus ekonomiškesnis, universalesnis ir „protingesnis“. Tarkim, jis sugebės pats sumažinti arba padidinti greitį važiuojant posūkiu („Torque Vectoring Control“ sistema) taip, kad rizika įsivelti į kokį nors kriminalą sumažėtų iki minimumo. Europietišką „Kugą“ bus galima apžiūrėti Ženevos parodoje.
Itin ilgai publika būriavosi ir prie ketvirtos kartos „Hondos CR-V“, kuri ilgą laiką mėgavosi perkamiausio JAV kompaktinio visureigio statusu. Tik po Japoniją sukrėtusios gamtos stichijos ir branduolinės avarijos dėl sutrikusios automobilių gamybos „Honda“ užleido pozicijas. Naujoji CR-V sukonstruota naudojant senąją platformą, tačiau turi standesnį kėbulą yra šiek tiek žemesnė, trumpesnė ir, kaip teigia gamintojai, erdvesnė. Visureigio ratus suks iki 185 AG sustiprėjęs (plius penki arkliai) motoras, kurio vidutinės degalų sąnaudos bus 0,4 l/100 km kuklesnės. Be to, šis aparatas turės elektrinį vairo mechanizmo stiprintuvą, kuris bus susietas su ESP sistema: automobiliui pradėjus slysti, vairas pats sufleruos, kaip derėtų kapanotis iš nemalonumų balos. Europos rinkai skirta versija CR-V turėtų pasirodyti kitų metų rudenį.
Los Andželo parodoje „Subaru“ gamybai parengtas „Subaru BRZ STI“ modelis vis dar buvo vadinamas koncepciniu. Tačiau jau po poros savaičių Tokijuje tas pats aparatas pristatytas kaip daiktas, ateinantį pavasarį pasirodysiantis šios bendrovės atstovybėse. Beje, visiškai identiškai atrodanti mašina, tik pakrikštyta „Toyotos GT 86“ vardu, bus siūloma ir didžiausio pasaulyje automobilių gamintojo salonuose. Trečias bendras „Subaru“ ir „Toyotos“ inžinierių kūdikis vadinsis „Scion FR-S“. Ši versija, skirta Amerikos rinkai, atrodo efektingiausiai. Visų šių kupė galinius ratus suks opozicinis 2 litrų darbinio tūrio variklis, generuojantis 200 AG. Prognozuojama, kad BRZ STI- GT 86- FR-S kainuos nuo 25 000 JAV dolerių (Amerikoje) iki 30 000 eurų (Vokietijoje).
Dar viena smagi ir beveik europietiška premjera – ketvirtos kartos „Lexus GS“ pasirodymas. Tai vienintelis šios parodos debiutantas, su kuriuo pavyko pasivažinėti karinio oro uosto prieigose įrengtoje improvizuotoje trasoje ir pusdienį bendro naudojimo keliais.
Paskutinė pastaba baigiant virtualią ekskursiją po Los Andželo „Auto Show“ – kad ir kaip piariškai skambėtų kalbos apie amerikiečių rūpestį ekologija, realių pokyčių šioje srityje taip pat esama. Degalų sąnaudų mažinimas yra tapęs beveik visų gamintojų prisistatymo leitmotyvu. Parodos organizatoriai suskaičiavo „net“ 20 ratuotų eksponatų, kurie sugeba 100 km kelią įveikti degindami mažiau nei 6 litrus degalų. Be to, keturių cilindrų varikliai, neseniai laikyti išnykusia jėgainių rūšimi, dabar išgyvena tikrą renesansą. Tai nėra blogai.
