DELFI skaitytojus kvietėme parašyti įdomią automobilinę istoriją, kurią turėtų išgirsti ne tik tavo draugai, bet ir visa Lietuva. Įdomiausias istorijas publikuojame DELFI Auto rubrikoje. Kuriam DELFI skaitytojui atiteks šis svajonių darbas paaiškės jau pirmadienį, rugsėjo 22 d.
Skaitytojų dėmesiui – dar vieno konkurso dalyvio istorija:
Naujo automobilio pirkimo matematika: kiek svarbūs logika ir jausmai?
Teigiama, kad moterys automobilius renkasi pagal patinkančią spalvą, nes vadovaujasi jausmais, o vyrai renkasi pageidaujamas savybes atitinkantį daiktą, vadovaudamiesi logiškais šių savybių kompromisais. Iš dalies tai tiesa, bet šįkart – ne apie logiką, o apie tai, kokią įtaką pirkimui gali padaryti vos vienas žmogus.
Įmonėje, kurioje dirbau, buvo galimybė turėti pasirinktą darbinį automobilį. Ne visai už „ačiū“, bet vis tiek darbuotojai noriai šia galimybe naudojosi. Kai pribrendau iki sprendimo išsirinkti automobilį ir aš, jau turėjau vieną favoritą, kurio markės kol kas neminėsiu.
Sprendimas rinktis iš vieno patikusio automobilio modelio man atrodė kiek prasilenkiantis su logika. O aš juk vyras, t.y. mano sprendimai yra logiškai pagrįsti ir pamatuoti. Taigi, „nusiplaunu“ iš darbo kelioms valandoms ir lekiu į automobilių pardavimų salonus rinktis konkurentų savajam favoritui. Atrankos kriterijai – turtingesnės komplektacijos erdvus dyzelinis C klasės arba menkesnės komplektacijos D klasės automobilis su mechanine pavarų dėže už 60 tūks. litų.
Pirmasis – „Citroen“ salonas. Šiame salone jau lankiausi prieš beveik du metus, kai automobilį rinkosi mano kolega. Prieš tuos pačius du metus buvom užsiminę, kad automobilio reikės ir man. Tada taip pat gavau tikrai gerą kainos pasiūlymą, už kurią dar pažadėjo automobilio apsaugos sistemą dovanų. Šį kartą salėje randu kitą vadybininkę, kuri, išgirdusi apie mano prieš du metus gautą stebuklingai mažą kainą, kaip kirviu nukerta: tokių kainų nebūna. Bandau dar užsiminti apie apsaugos sistemą dovanų, bet iš reakcijos suprantu, kad mano viltys žlugusios ir tie laikai - seniai praeityje. Vis tiek apžiūriu automobilį, įsitikinu, kad jis galėtų konkuruoti su mano favoritu, jei ne naujoji kaina, kuri kainyne yra gerokai aukštesnė, o ir specialus pasiūlymas šiai dienai – 4 tūks. litų didesnis nei prieš du metus. Ir dar be nemokamos apsaugos sistemos... Pasiimu pasiūlymą ir važiuoju toliau.
„Mazda“ tuo metu buvo „ant bangos“ – automobiliai atrodė patraukliai, o ir kainos „nesikandžiojo“. Reklama visus viliojo vykti į kitų gamintojų salonus ir, ten išbandžius automobilius, suprasti, kodėl visgi reikia pasirinkti „Mazdą“. Pabandžiau reklamą patikrinti. Automobilis smagus, gražiai atrodo, bet, užsiminus apie dyzelinį variklį, gaunu klausimą, kam man jo reikia. Mano argumentas, kad nuvažiuosiu 30 tūkst. kilometrų per metus ir taip sutaupysiu didelius pinigus, pasirinkęs dyzelinį automobilį, pardavėjo neįtikina. Tuoj suprantu kodėl – atverstame kainininke matau benzininio ir dyzelinio automobilio kainų skirtumą, niekais verčiantį visus mano argumentus apie sutaupymą. 12000 Lt. Tai juk 20 proc. automobilio vertės! Suprantu, kad dyzelinės „Mazdos“ „nepatrauks“ biudžetas, o benzininis variantas nėra lygiavertis konkurentas mano favoritui. Pasiūlymą pasiimu, bet jį iškart vertinu skeptiškai.
Trečiasis – favorito „Peugeot“ salonas, kuriame įsitikinu, kad automobilis vis dar man labai patinka. Čia jau lankiausi prieš mėnesį ir buvau gavęs kainos pasiūlymą, kuris, su nuolaida, tilpo į mano biudžeto rėmus. Užsimenu apie tą pasiūlymą, nes kainyno kaina 10 proc. didesnė nei biudžetas. Vadybininkas pasako, kad išsiaiškins, ar vis dar gali duoti tokią nuolaidą, kokią siūlė prieš mėnesį ir pažada man paskambinti. Dar kartą pavarvinęs seilę prie patinkančio automobilio keliauju toliau.
Ketvirtasis – „Hyundai“. Ne todėl, kad labai mėgčiau Korėjoje gamintus automobilius, kuriuos vis labiau vertina amerikiečiai, bet grynai iš logiškų paskatų, apie kurias jau minėjau pradžioje. Juo labiau, kad „Hyundai“ už tokį biudžetą galėjo pasiūlyti aukštesnės D klasės automobilį. Na, ir dar LABAI svarus argumentas – salonas pakeliui į darbą.
Šiame salone taip pat esu buvęs prieš du metus, bet, kaip ir „Citroen“ atveju, pažįstamojo vadybininko (kurio, tiesą sakant, tik vardą atsimenu) salėje nėra – pietų metas. Kadangi pietų pertraukos metu salėje buvo likęs tik asistentas, automobilius tik apžiūriu. Asistento paklaustas, iš kur žinau vadybininką, pasakau kolegos, prieš du metus besirinkusio automobilį vardą, pasiimu kainyną ir palieku jaunąjį pardavėją ramybėje.
„Hyundai“ salonas išties buvo pakeliui į darbą, tad, nepraėjus nė 15 minučių, veriu biuro duris. Anksčiau už mane iš pietų sugrįžęs kolega nustebina pareiškęs, kad man faksu kažkas siunčia automobilių pasiūlymus. Pasirodo, tų 15 minučių užteko „Hyundai“ vadybininkui išsiaiškinti, kas buvo atvykęs į jų saloną, paskambinti kolegai kurio vardą (jis nėra nei retas, nei kažkuo ypatingas) pasakiau salono asistentui, gauti darbovietės fakso numerį ir jau spėti atsiųsti 3 iš 5 lapų su esančiais pardavime ar atvykstančiais „Hyundai“ automobiliais, kuriais domėjausi. Tik išsijungus fakso spausdintuvui sulaukiu vadybininko skambučio, kuris papasakoja, ką atsiuntė, kaip, kada ir už kiek gali pasiūlyti ir kokias geriausias sąlygas galėčiau gauti. Esu sužavėtas. Na, bet to neužteko, kad pakeisčiau savo nuomonę, „Hyundai“ – ne visai tas automobilis, kurio norėjau.
Po valandos sulaukiu skambučio iš „Citroen“ salono. Kadangi ten palikau savo vizitinę kortelę, grįžusiai vadybininkei buvo lengviau mane susirasti. Ir vėl nustembu – ji pasako, kad susitarimas yra susitarimas ir visai nesvarbu, jog spec. kainos pasiūlymą esu gavęs prieš du metus ir, kad kainos dabar – aukštesnės. Aptariame parduodamus automobilius ir laiką, per kiek atvyktų pageidaujamos komplektacijos automobilis. Atsargiai užsimenu apie žadėtą nemokamą apsaugos sistemą ir, mano dar didesnei nuostabai, gaunu atsakymą „taip, juk taip buvo sutarta”. Dedu riebų pliusą „Citroenui“ ir laukiu toliau.
Tą dieną daugiau niekas nepaskambina. Visą kitą dieną – irgi. Vėlų antros dienos po vizitų salonuose vakarą visgi sulaukiu „Peugeot“ vadybininko skambučio. Pirmas nusivylimas – ar tikrai reikia dviejų dienų tam, kad patvirtinti prieš mėnesį gauto pasiūlymo galiojimą? Na, sakykim, žmonės užsiėmę, ne taip, kaip kiti automobilių pardavėjai. Labiau nustebina vadybininko pareiškimas, kad jau praėjo daug laiko (mėnuo!) ir tokios nuolaidos nepasiūlys. Paguodai, padovanos nemokamą priedą – automatinį kondicionierių. Užginčiju šią dovaną argumentu, jog mano pasirinkto modelio kompletacijoje automatinis kondicionierius yra standartiškai ir gaunu dar smagesnį atsakymą – tada negalime taikyti jokios nuolaidos. Ačiū, kad paskambinote, bet nelabai nudžiuginote...
Dar kelias dienas pasvarstau ir priimu logišką sprendimą, pagrįsta keliais samprotavimais:
- Automobilį norėčiau pirkti ten, kur esu vertinamas kaip klientas, nes nesinori būti taip pat atsainiai aptarnautam ir servise garantiniu laikotarpiu. „Peugeot“ (favoritas) atkrenta
- Ieškau dyzelinio automobilio, nes teks nuvažiuoti daug kilometrų. „Mazda“ atkrenta. „Hyundai“ laikosi ant plauko, tik dėl geresnės kainos
- Vertinu pardavėjus, kurie laikosi net ir prieš du metus duoto susitarimo. „Citroen“ išsiveržia į lyderius, „Hyundai“ taip pat neatsilieka
- Automobilio reikia greitai, o „Hyundai“, deja, tokio, kokio man reikia neturi ir atvežtų tik po 3 mėnesių. „Hyundai“ krenta, „Citroen“ laimi.
Po 3 dienų iš „Citroen“ salono išvažiuoju su nauju automobiliu, pilnu kuro baku, kilimėliais, gesintuvu, vaistinėle ir avariniu ženklu. Tai duoda net ne visi prabangesnių automobilių pardavėjai, o, prisiminus, kokią gavau nuolaidą „Citroen“, to tikrai nebesitikėjau. Na, ir, žinoma, apsaugos sistema.
Viskas, rodos, logiška, vyriška, bet, po metų, visgi, imu ir nusiperku favoritu buvusį, bet jo statusą dėl atsainaus žmonių darbo kurį laiką praradusį „Peugeot“. Netgi, be bandomojo važiavimo – kaip „katę maiše“. Aišku, negaunu nei kilimėlių, nei gesintuvo, nei vaistinėlės ar avarinio ženklo. Dyzelino rodyklė „muša“ skalės dugną, o įkyriai deganti lemputė ir kolonėlės simbolis ekrane neleidžia abejoti – kuro tikrai vos keli lašai. Nuogąstavimus užtvirtina ir pardavėjas, parodydamas netoliese esančią kolonėlę, į kurią būtinai turėsiu užsukti, nes toliau vargu ar nuvažiuosiu... Dar vienas nusivylimas, bet, juk įsigijau favoritą!
Praėjo ne vieneri metai ir vis dar pagalvoju apie savo iš pradžių logišką, o po metų – spontanišką ir nelogišką pasirinkimą. Gal aš irgi truputį moteris?
Dainius
„TopGear Apdovanojimų 2015“ komisija darbą pradės spalio 3 d. Vilniuje. Vėliau rinkimų karavanas pajudės Talino link, kur finišas numatytas spalio 9 dieną. Vienas DELFI skaitytojas bus visavertis komisijos narys, kuris keliaus kartu su žiuri nuo Vilniaus iki Talino. Organizatoriai pasirūpins nakvynėmis ir maitinimu.
