Dainius, geriau žinomas kaip Danyla, turi visą nepriklausomybę atgavusios šalies motociklizmo atgimimo archyvą. Fotografijos, pageltusios laikraščių ir žurnalų iškarpos, daugybė nuotraukų ir net senos užrašų knygelės su tų laikų kontaktais, motociklų aprašais ir būtiniausių daiktų, reikalingų kelionėje, sąrašu.

„Visą gyvenimą važinėjau, iš pradžių mopedais, po to - motoroleriu. Jį už trisdešimt rublių nusipirkau iš stipendijos - ji kaip tik ir buvo trisdešimt rublių. Va, tokie pinigai", - pažeria ant stalo maždaug pusantro šimto sovietinių rublių įvairiomis kupiūromis. Tokių artefaktų Danyla į susitikimą atvilko visą kuprinę, ir, kaip supratau, į ją dar ne viskas tilpo. Jie liudija ne tik apie motociklizmą, bet ir apie roko scenos bei šalies nepriklausomybės pradžią - tuo metu tai buvo kone tas pats.

Vėliau atsirado motociklai - -56, IŽ-49, „IŽ-Jupiter", „Jawa". Dar vėliau, pamačius, kuo važinėja ne socialistinio lagerio motociklininkai, imta kopijuoti Vakarų keturtakčius motociklus, ir „Ižus" ir „Jawas" pakeitė sunkieji „Dneprai" „Uralai", emkės.

„Chromuodavom, tekindavom šakių pailginimus, kartą net gavau į akį važiuodamas, kai išsinėrė, - juokiasi Danyla. - Idėja buvo keliauti. Buvome laisvi, mums patiko laisvė. Tuo metu visa Lietuva kovojo dėl laisvės, ir niekas negalvojo apie blizgančias mašinas ar motociklus."

Sovietinė technika pasižymėjo tuo, kad remontuoti ją tekdavo ilgiau, nei važiuoti, ir keli šimtai kilometrų dažniausiai būdavo rimtas iššūkis, tačiau Lietuvoje buvo viena vieta, į kurią nuvažiuoti buvo garbės reikalas kone kiekvienam, - tai pajūris.

Į Nidą tais laikais nebuvo galima įvažiuoti - reikėjo specialaus leidimo, tačiau iš kelių miestų susirinkusiai chebrai tai netrukdė: „Važiuodavom mišku. Vienas ten bevažiuodamas pametė draugę - ji turėjo užsidėjusi didelę kuprinę, o miškų keliuku važiuojant pasitaikė dauba, tad jis pagazavo - ir mergaitė nudribo. Aš gale važiavau, tai tik dvi kojas, iš po miniako užverstas į viršų, pamačiau. Kuprinė ją nusvėrė", - pasakoja Danyla. Nors senose jo užrašų knygelėse iki šiol išlikęs sąrašas daiktų, kuriuos reikia pasiimti kur nors važiuojant, tačiau dažnai visi planai ir likdavo popieriuje. Važiuojama buvo be palapinių, nakvojama tiesiai ant asfalto, o pravažiuojančių automobilių vairuotojai stodavo ir išlipę klausdavo, ar viskas gerai.

Nors M. Gorbačiovo glasnostj (liet. viešumo - aut.) politika ir leido žmonėms šiek tiek lengviau atsikvėpti, milicijai publika ant motociklų malonių jausmų nekėlė. Juolab kad važinėjo be šalmų, o kartais ir be dokumentų. Danyla atsimena, kad kartą nešant mėsas teko už nugaros girdėti ir šūvius. Jis iki šiol viliasi, kad šaudė į orą, o ne į jį: „Mus stabdė Saulėteky - jie su „Moskvičium", o mes su „IŽ-Planeta". Gražiai aštuoniukes aplink klombas raitėm, neskubėdami bėgom. Matyt, todėl ir sunervinom, kad tokie ramūs, tai vienas išsitraukė pistoletą, rėkė „Stoj, streliatj budu" (liet. Stok, šausiu! - aut.) ir iššovė. Gal ne į mus, gal į orą, bet šovė ne kartą. Ilgai pasivaikė, nes bėgti dviese sėdint ant dvitakčio 350 ccm motociklo užtrunka."

Vilniaus rokerių klubo, kaip ir kitų, ištakos - garažuose. Žvėrynas, Žirmūnai, Antakalnis - kone kiekvienas Vilniaus rajonas turėjo po savą motociklininkų chebrą, apie klubus tuo metu niekas nežinojo.

„Vėliau pradėjom burtis, tik Zujūnai kažkaip nelipo, nes važinėjo baltom „Jawom", - dabar juokiasi pasakodamas Danyla. - Mes tuo metu jau juodai pradėjom dažytis. Jeigu jau rokeriai, tai juodi."

Galvoti apie klubą Vilniaus rokerius privertė patalpų trūkumas. Mat garažuose, kuriuose krapštydavosi prie motociklų, ramybės neduodavo milicija. Ir tai nenuostabu, nes garažai būdavo paprasčiau nuskvotinami.

„Tais laikais Senamiesčio chebra susirado garažą prie dabartinės Krašto apsaugos ministerijos - išlaužė duris ir turėjo „savo" garažą. Mes Antakalny irgi vieną nelegaliai „privatizavom", bet nuolat atvažiuodavo milicija ir klausinėdavo, ką darom", - pasakoja Danyla.

Kadangi reikėjo legalių patalpų, 1988-aisiais buvo oficialiai įregistruotas Vilniaus rokerių klubas. Įregistruotas ne bet kur, o tuometinės valdžios - Visasąjunginės Lenino komunistinio jaunimo sąjungos (komjaunimo) - paunksmėje.

„Registracija vyko komjaunimo komitete. Paskui jį „gražiai" išdavėm - prisidėjom prie lietuvybės. Įsivaizduoji, ta valdžia mums padėjo, net siūlė patalpas. Išsirinkom bombajamą - slėptuvę nuo bombų Totorių gatvėje", - pirmojo Lietuvoje klubo pradžią prisimena Danyla. Pasirodo, tuo metu komjaunimas į rokerius labai kreivai nebežiūrėjo - Vilniuje jau veikė roko klubas, vyko „Lituanikos" festivaliai, kuriuos vietiniai rokeriai saugojo, jie važiavo ir su Roko maršu per Lietuvą. Nors tai vieni iš Atgimimo pradžios simbolių, tačiau anais laikais viskas vyko prižiūrint valdžiai, t. y. per komjaunimą. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų roko festivalių „Lituanika" vadinosi Jaunimo dienomis Spalio revoliucijos metinėms paminėti. Vėliau vykusiuose Roko maršuose jau sukosi ir komjaunuoliai.

„Ta valdžia su M. Gorbačiovu priešaky patys ir nusipjovė šaką, ant kurios sėdėjo - a la leidžiam mitingus, bet pakontroliuosim. Mane saugumas nuolat klibindavo, tai buvo įvardyta chuliganizmu - neva švilpiau, kai „Žalgiris" žaidė. Tais laikais jau mitingai vyko, būdavo eitynės po kiekvienų futbolo varžybų. Rokeriai irgi dalyvaudavo tose akcijose, todėl mus tai „paklibindavo" už chuliganizmą, tai išsikviesdavo mokymo įstaigos „politrukas", - politinę motociklizmo pusę pasakoja Danyla.

Su klubu atsirado ir spalvos, ir dabar neįprastas baikerių klubams atributas - vėliava. Danyla iki šiol turi odinę liemenę su pirmojo klubo spalvomis ant nugaros: „Matydavom filmus, vėliau atsirado žurnalai. Kadangi gerai nežinojom, kaip ten, Vakaruose, yra, ta emblema tokia nepanaši ir buvo. Pasidarėm, kaip patys supratom." Nors oficialiai buvo įregistruotas Vilniaus rokerių klubas, pavadinimų niekas pernelyg į galvą neėmė, tad ant liemenės puikavosi užrašas, skelbiantis apie priklausymą motociklininkų asociacijai.

Vienas Šaulių sąjungos lyderis, pas kurį visi trindavosi, kol klubas neturėjo patalpų, pasiūlė pašventinti klubo vėliavą. Tuo metu vyko ir religinis atgimimas, tad ir tarp rokerių buvo nemažai tikinčiųjų. Kitas „Vilniaus Rokerių Klubo" narys Osvaldas ir po ketvirčio amžiaus atsimena, kaip viskas vyko: „Vaizdelis buvo geras - per sezono atidarymą, tik neatsimenu, 1988 ar 1989 metais, būrys rokerių atvažiuoja su motociklais prie Katedros, beveik iki pat įėjimo. Man teko garbė nešti, o vėliau ir laikyti vėliavą per šventinimą. Šiurpuliukai bėgiojo..."
Maždaug tuo metu, kai buvo įregistruotas klubas, kilo ir iki šių dienų gyvuojančių renginių - atidarymo ir uždarymo - idėja. „Mes pirmieji ir sugalvojome. Tada stipresni buvo Utenos, mūsų ir Kauno klubai, visi pasitarėm ir nusprendėm pirmąjį gegužės šeštadienį padaryti sezono atidarymą, o pirmąjį rudens savaitgalį - uždarymą, - sklaidydamas senas laikraščių iškarpas praeities įvykius ir dvidešimt šešerius metus gyvuojančios tradicijos pradžią prisiminti mėgina Danyla. - Pasirinkom pirmą gegužės šeštadienį (tada tai vadindavom zborais), vieta - Antakalnio žiedo degalinė, ir važinėjom Bilis, aš, Danyla agituodami atvykti kuo daugiau rokerių iš visos Lietuvos - iš Utenos, Kauno, Gargždų, Vilniaus rajonų..."