„Prisimenu, Vladivostoke pravėriau automobilio dureles ir atsistojau ant šio miesto grindinio žiauriai pavargęs, tačiau be galo laimingas. Iškart net sunku buvo patikėti, kad nereikia strimgalviais pulti į dušą, o po to nesidairant griūti tiesiai į lovą, kad rytoj, vos prabudus, nebereiks vėl paskubom rengtis ir sėstis prie automobilio vairo, o galėsiu miegoti iki valiai, - pirmąsias akimirkas įveikus 15 200 km atstumą prisimena V.Milius. – Net užsibrėžto tikslo įveikimo džiaugsmas pilnai neužvaldė manęs, o pasąmonėje vis kirbėjo jausmas, su kuriuo jau buvau spėjęs per beveik 12 parų susitaikyti, - nejaugi jau viskas baigta? Ir taip sklandžiai, be didesnių nuotykių, nebus net ką prisiminti?“
Tačiau prisiminti tikrai yra ką. Ne vien kelionę, bet ir susitikimus, kurių irgi būta, trumpus, tačiau turiningus pabendravimus su kolegomis.
„Kelionė tikrai buvo įdomi visomis prasmėmis, tačiau dar reikia laiko, kad pilnai suvoktum, ką pavyko padaryti. Viena maršruto dalis driekėsi niekuo nestebinančios Europos keliais, tačiau pervažiuoti Rusiją - unikalus dalykas. Tik nenoriu nieko gąsdinti, važiuoti ir ten galima. Iš kitų keliautojų pasakojimų buvau visko girdėjęs, daugiau ar mažiau žinojau ko galima tikėtis, tačiau kas laukia už Čitos, jau niekas negalėjo pasakyti. Dėl to prieš kelionę žinojau tik apytiksliai, kiek kilometrų teks įveikti, nes maršrutą buvo galima planuoti įvairiai. Taigi, vietoj planuotų 16 tūkst. km jų nuvažiavau šiek tiek mažiau – 15,2 tūkst. km., – pasakoja V. Milius. – Manau, kad šį atstumą galima įveikti ir dar greičiau. Juk kelionei prasidėjus kirsdamas Lietuvą parai buvau stabtelėjęs Vilniuje. Be to sutaupyti laiko buvo galima ir skiriant mažiau dėmesio nakvynės vietom, tačiau nesinorėjo rizikuoti, todėl laiką skirsčiau taip, kad kelionė būtų ne tik saugi, bet ir patogi. Priešingu atveju gal visai nebūčiau pasiekęs jos tikslo. O visiems, kas norės pakartoti šį žygį, nuvažiuoti greičiau ar tiesiog šiuo maršrutu keliauti, galėsiu patarti, padėti išsirinkti kelius. Tikrai nebijau ir neabejoju, kad ateityje kažkas norės pagerinti šį pasiekimą.“
Minėtą maršrutą yra įveikę daugelis keliautojų įvairiais būdais ir įvairiomis priemonėmis, tačiau niekas iki lietuvio dar nebuvo pasiryžęs tokiai avantiūrai važiuoti vienas. Dėl to V. Miliaus žygis unikalus ir įveiktas per rekordiškai trumpą laiką. Jis turėtų rasti savo eilutę pasaulinių pasiekimų registracijos knygoje, tačiau, pasak Vitoldo, tokie formalumai užtrunka žymiai ilgiau, nei pati kelionė ir dėl to įrašo gali tekti palaukti bent pusmetį.
Rusai nejaučia krizės
Europą lygiais ir neklaidžiais jos keliais Vitoldas pralėkė labai greitai, nors kelionės pradžia ir buvo viena sunkiausių dalių. Balandžio 15-ios naktį startavus iš labiausiai į vakarus nutolusio Europos taško Cabo de Roca užklupo netikėtos liūtys. Keliautojas pasakojo, kad „vandenį tiesiog teko stumti buferiu“, o dėl itin pasunkėjusių važiavimo sąlygų su pirmuoju kuro baku pavyko nuvažiuoti vos 300 km, nors vėliau pilno benzino bako užtekdavo bent 700 km.
V.Milius Maskvoje ir kituose miestuose trumpomis atokvėpio valandėlėmis buvo susitikęs su keletu kolegų iš automobilinių leidinių, kurie linkėdami kuo geriausios sėkmės lietuviui vis dėlto negalėjo atsistebėti šia jo „avantiūra“.
„Čeliabinske buvau sustojęs naujoje „Renault“ atstovybėje, kuri turi europinio lygio įrangą, įrankius ir technologijas, – pasakojo V. Milius. – Pakalbėjau su salono vadovais, vietiniais žurnalistais. Panašu, kad krizės Rusijoje nėra. Norint dabar nusipirkti tokį pat automobilį, kuriuo važiavau (Rusijoje jis vadinasi „Renault Sandero“), eilėje teks laukti mažiausia iki rugsėjo. Vietiniai pastebi, kad automobilių rinkoje prasidėjo augimas, tačiau vis mažiau perkama brangių mašinų, dauguma dabar labiau renkasi pigesnes.“
Labai šiltus prisiminimus keliautojui paliko jau baigus kelionę įvykęs susitikimas su Vladivostoko meru Igoriu Puškariovu, kuriam Vitoldas perdavė Vilniaus mero Viliaus Navicko adresuotą laišką ir atminimo suvenyrą, šio miesto visuomene, kurios atstovų į susitikimą susirinko sausakimša salė.
„Paprasti žmonės labiau domėjosi ne mano kelione ar jos peripetijomis, ne Lietuvos valdžia ir jos sugebėjimais vidaus ar tarptautinėje arenoje, o eilinių žmonių gyvenimu, kaip jis pakito ir kinta Lietuvai pasirinkus nepriklausomybės kelią, – kalbėjo V. Milius. – Susidarė įspūdis, kad jie neblogai informuoti apie tai, kas dabar dedasi Lietuvoje“.
Beje, kelionės metu Vitoldui teko įsitikinti kiek daug galios dar gali suteikti popierius, ypač kertant Rusijos sieną Latvijoje.
„Sunkvežimių eilė pasienyje driekėsi daug kilometrų ir buvo apie tris kartus ilgesnė nei lengvųjų automobilių, – prisiminė V. Milius. – Nepaisant to, lengvaisiais važiuojantys vairuotojai prie sienos pralaukia 8-12 valandų. Latviai į Rusiją važiuoja pirkti perpus pigesnio benzino, jie pervažiuoja sieną ir iškart grįžta, tad eilės čia nenormaliai ilgos. Suprasdami, kad važiuoju iki Vladivostoko, eilėje laukiantys vairuotojai geranoriškai pasisiūlė užleisti į priekį, tačiau esą tam priešintųsi latvių pasieniečiai. Teko eiti su jais kalbėti, rašyti raštą. Tačiau greitesniam sienos kirtimui itin padėjo Vilniaus mero raštas, kurį vežiau Vladivostoko merui. Perskaitę tą laišką, visi suprato kelionės tikslą ir kad į Rusiją važiuoju tikrai ne pigesnio benzino. Tad pasienyje sugaišau tik porą valandų, o pervažiavus sieną rusų pasieniečiai niekaip nesuvokė, kodėl mano automobilyje buvo dvi pilnos degalų talpyklos. Juk visi į tą pusę važiuoja pirkti benzino ir į ten niekas jo neveža“...
Su milicininkais derėtis neverta
V. Milius sakė atkreipęs dėmesį, kad Rusijos keliuose, bent iki Sibiro, daug milicijos, kuri keletą kartų buvo sustabdžiusi ir lietuvį. Jis prisipažino, kad porą sykių teko atverti piniginę, kuri paplonėjo per 100 Lt, nors oficialios baudos didesnės.
„Milicininkai turi labai gerą greičio matavimo aparatūrą. Vieną kartą teko susimokėti už greičio viršijimą – miesto ribose, nors ten į miestą jau tikrai niekas nebepanašėja, važiavau 130 km/val., o leistinas greitis buvo 60 km/val. Duodi rublių, kurių vertė iki 50 Lt, ir visi draugiški, niekas nepamokslauja, derėtis nereikia, palinki gero kelio ir tiek.
Pastebėjau, kad vieni prasčiausių kelių buvo Latvijoje, važiuojant nuo Daugpilio iki Rezeknės ir nuo Rezeknės iki pasienio. Čia pasitaikė tokių atkarpų, kokių net Rusijoje sunku išvysti. Įvažiavus į Rusiją, kelias iki Maskvos yra neblogas, tačiau vietomis - labai prastas. Todėl sunku suprasti kelininkų logiką, kai 7 km atkarpa – duobė ant duobės, o paskui vėl normalus kelias. Toks jausmas, kad jie sulopo tik atskirus gabalus, o paskui viską palieka kaip buvę“, – stebėjosi V. Milius.
Keliautojas dar iki kelionės pradžios buvo prigąsdintas, kad kelias per kalnus į Čeliabinską yra pamėgtas įvairaus plauko nusikaltėlių, kad čia atseit slypi didžiausi pavojai.
„Tačiau kad ir kaip dairiausi tų banditų, niekur jų nemačiau. Sunku ir įsivaizduoti, kad tokio intensyvaus eismo kelyje, kur mašina važiuoja paskui mašiną, banditai galėtų kažką tokio padaryti“, – abejojo V. Milius.
Sėkmė priklauso ir nuo pasirengimo
Pailsėjęs po kelionės Vitoldas teigia, kad ji savo sėkme pranokusi lūkesčius. Tačiau sėkmė neateina pati savaime. Norint ją pagauti, būtina visapusiškai ruoštis. Todėl keliautojas itin dėkingas visiems, padėjusiems ir prisidėjusiems prieš šio žygio.
Vitoldo nuomone automobilį „Dacia Sandero Stepway“ šiam maratonui meistrai parengė nepriekaištingai. Visos kelionės metu šis automobilis buvo apdraustas „Gjensidige Baltic“ kasko ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o pats V. Milius papildomai dar buvo apdraustas draudimu nuo nelaimingų atsitikimų 100 000 Lt draudimo sumai.
„Pasiteisino ir tai, kad standartines padangas buvo nuspręsta pakeisti aukštesnio profilio ir tvirtesnius šonus turinčiomis „Continental Vanco Winter 2“ (195/70R 15RF), kurios puikiai atlaikė Sibiro kelių išbandymus ir per tokį atstumą nukentėjo tik viena. Ir tai daugiau dėl mano kaltės“, – pripažino keliautojas.
Po šio žygio, kai automobilis bus pargabentas į Lietuvą, padangų gamintojo „Continental AG“ atstovas Rytų Europos šalyse Arūnas Kiaušas pažadėjo itin nuodugniai ištirti padangas ir galbūt net keletą rekomendacijų pateikti gamintojams.
V.Milius visą maratoną nuvažiavo vienas, tačiau vienišas jis nesijautė. Ryšį su žiniasklaida ir artimaisiais jam padėjo palaikyti „Alto“ meistrų automobilyje sumontuota palydovinė sekimo sistema ir dvi „Mobotix“ firmos kameros.
