„4x4 Perimetre“ organizuojama atskira „Tourism“ įskaita. Skamba romantiškai – atrodo, su savo parketniku gali atvažiuoti, užsiklijuoti sportinę išvaizdą suteikiančius lipdukus, išsikepti dešrelių greta kokio sunkiau privažiuojamo ežero ir pakvėpavęs grynu oru grįžti namo. Realybė yra kur kas romantiškesnė, tačiau 180 laipsnių kitokia.
„Jūs neturit gervės?“
Penktadienį, vasario 1-ąją, kartu su „Jeep Wrangler“ į „4x4 Perimetro“ techninę komisiją atvažiuojame mes, šių eilučių autorius Paulius Sviklas ir Lukas Balandis. Vairuotojas – porą kartų dalyvavęs panašiose varžybose, šturmanas – taip pat bekelės mėgėjas, nevengiantis išbandymų savo kasdien vairuojamu visureigiu. Visureigis – visiškai standartinis, tik padangos atrodo grėsmingai, o ant jų parašyta „Mud Terrain“. Pats „Wrangler“ taip pat neprimena miesto parketniko – jo išvaizda sufleruoja, kad panašios varžybos yra jo stichija. Tuoj patikrinsim.
Organizatoriai ir kiti dalyviai, matydami du miestiečius su standartiniu visureigiu, uždavė ne vieną klausimą. Jūs neturit šiltų batų? Padangos nedygliuotos? Visureigis standartinis? Net gervės neturit?
„Bus sunku“, – netrukus konstatavo kolegos.
„Gali būti“, – Arūno Valinsko tonu tarsi žaidime „Auksinis protas“ atsakėm mes.
Reikalas tas, kad žieminis etapas – sudėtingesnis nei tie, kurie vyksta šiltuoju metų laiku. Tuo patys nė neabejojom, o kitą dieną įsitikinom su kaupu. Daugelį vasarinių gali įveikti su paprastesniais automobiliais – pavyzdžiui, pernai Vitoldas Milius su Audriumi Sutkumi vieno „4x4 Perimetro“ etapo finišą pasiekė visiškai standartiniu „Jeep Compass“. Pagrindinis automobilio kriterijus šiose varžybose – keturi varantys ratai, tad „Nissan X-Trail“ ar panašiu visureigiu daugelį etapų įveikti pavyks. BMW 330xd ar „Subaru Impreza“ savininkai, hold your horses – jūs geriau likite ant asfalto. Automobilio prošvaisa bekelėje labai svarbi, tad sedanai finišuoti galėtų tik sulaužę buferius ir sulankstę duslintuvą.
Kad šeštadienis būtų dar įdomesnis, už vėlyvą registraciją gavome „bonusą“ – važiuoti pirmi. Tai yra, atidarinėti trasą – važiuoti per pusnis ten, kur niekas 3 mėnesius nevažiavo (išskyrus trasą tikrinusius organizatorius). Vakarą ta proga praleidome spalvindami kelio knygą, nagrinėdami potencialų maršrutą žemėlapyje ir žymėdami kelio taškus.
Sniego stumdytojai
Šeštadienį supratome, kad ilgai pirmiems važiuoti neteks. Ekipažai startuoja kas 3 minutes, o iškart po mūsų važiavo keli greiti vairuotojai ir patyrę šturmanai. Tačiau lenktyniauti mes čia nesiekiame – dar prieš varžybas sutarėme, kad mūsų tikslas – pasiekti finišą įveikus visą trasą. Ir išsaugoti automobilį, kad nesugestų stogas, stiklas ar koks žibintas.
„Jeep Wrangler“ pavarų dėžė turi kelias funkcijas. „4H Auto“ elektroninė sistema paskirsto sukimo momentą tarp priekinių ir galinių ratų, „4H Part“ jį paskirsto vienodai – 50/50 tarp ašių. Pirmasis labiau skirtas važiavimui ant asfalto ar kokybiško žvyrkelio, antrasis – nuvažiavus nuo jo. Todėl beveik visą laiką naudojome pastarąjį.
Pradžia neatrodė labai lengva ar greita. „Jeep Wrangler“ atstumas nuo žemės iki žemiausio kėbulo taško yra 252 mm, tačiau pabūti sniego greideriu teko nemažai laiko. Visureigio užvažiavimo kampas – 38,4 laipsnio, nuvažiavimo – 31,3. „Breakover“ kampas, kurio suprantamo atitikmens lietuvių kalboje nežinau – 25,1. Tokie duomenys yra fantastiški bet kokiam visureigiui ir jie leido nei karto neliesti dugno kylant ar leidžiantis nuo kalno, važiuojant per gilias duobes.
Sniego valymo procedūros baigėsi, kai mūsų ekipažą pavijo ir aplenkė greitesnis „Mercedes-Benz ML“. Jo nariai, broliai Jonas ir Vytautas Venclovai, nusprendė pabūti greideriais patys. Tada važiuoti tapo kur kas paprasčiau – matant šviežias vėžes susiorientuoti kelio knygoje yra paprasčiau. Knygoje pažymėtos sankryžos, kuriomis šią žiemą niekas nevažiavo, pastebimos nelabai lengvai, kaip ir kai kurie posūkiai.
Pirmas pusdienis praėjo palyginti nesunkiai. Kelios klaidos naviguojant ar vairuojant geresnio rezultato siekti nepadeda, tačiau jų visiškai išvengti neįmanoma, o kiekvieną jų eliminavus, svarbiausias tikslas – finišas – tik priartėja. Tačiau netrukus po vidurdienio prasidėjo įdomybės.
Kalvotos įvairenybės
Pirmoji – elektros linija. Ta, kuri yra Švenčionių rajone, pasitaikė labai kalvotoje vietovėje ir organizatoriai sugalvojo dalyvius palinksminti pasiūlant kopti į kelis kalnus. Ant pirmojo susibūrė keli dalyviai ir stebėjo kitus, bandančius užkopti į antrąjį. Vieni bandydami vis nuslysdavo, kiti klimpo ir bandė išsilaisvinti su „gervėmis“, treti užkopė iš pirmo karto, ketvirti keliskart pabandė ir nusprendė ignoruoti šią kelio atkarpą. „Jeep“ tuo tarpu mandagiai stovėjo pirmojo kalno viršūnėje, o jo ekipažo nariai stebėjo kitus bei galvojo apie taktiką – kaip čia geriau užkopti į tą švenčionišką everestą.
„Wrangler“ galimybės šiuo atveju pasirodė visu gražumu. Palėtintos pavaros 4LO režimas, abu blokuoti diferencialai, įsibėgėjam ir bandom. Pirmą kartą – nesėkmingai, pritrūkom greičio. Ta proga padedam išsilaisvinti vienam kolegų ekipažui ir netrukus po jo šturmuojam kalną antrą kartą. Šįkart – kita puse, kur prieš tai užkopę automobiliai mažiau išmalė kelią ir nepadarė pusmetrio gylio pusnių. Kiek įsibėgėjam ir be problemų! „Mud Terrain“ tipo padangos atsipirko su kaupu – per šlapią sniego ir molio košę jomis apautas automobilis ropoja puikiai.
Važiuojam kalnais ir nelygumais toliau, atrandam gyvenamuosius namus viduryje niekur, ir galiausiai pasiekiame pirmo orientacinio ruožo finišą grupėje su kitais dalyviais. Pas vieną – išdaužtas priekinis žibintas, kitą – galinis. Jau aišku, kieno buvo tos prie pat medžių vedusios vėžės. Skubėjimas kainuoja.
Draugiški tempikai
Antrasis orientacinis ruožas (50 km) buvo gerokai trumpesnis už pirmąjį (185 km). Jis gerokai lengvesnis, tačiau nuotykių – ne ką mažiau. Naviguoti čia reikėjo ne pagal kelio knygą, o navigacijos programoje sužymėtus virtualius taškus. Atrodo paprasta išskyrus tai, kad viduryje miško navigacijos įrenginys ne visada veikia tiksliai ir kartais sutrinka jo signalas. Tačiau tai tik prideda įdomumo.
Pakeliui ištraukiame iš pusnies vieną nuo kelio nuskriejusį kolegą – sugaištame kelias minutes, tačiau mūsų tikslui – pasiekti finišą – įtakos tai neturi. Tik karmos taškų gauname. Tada viduryje miško pasivejame... „Toyota Avensis“. Su šturmanu susižvalgome ir suprantame, kad neturime žodžių. Kaip jis čia pateko? Juk čia kelias, kuriuo niekas, išskyrus „4x4 Perimetro“ dalyvius, visą žiemą nėra važiavęs.
Iš automobilio mojuodamas išlipa tamsaus gymio vyras, netrukus iš keleivio vietos – moteris. Stereotipai sukasi galvoje – nejaugi jie viduryje miškų pradėjo savo „auksą“ pardavinėti? Ne.
Netrukus pro galines dureles išlipa du vaikai. Šeima įstrigo viduryje miško automobiliu, kuris iki čia net neturėjo atvažiuoti. Per daug nesigilindami apvažiuojam, kabinam tempimo lyną ir pajudam tolyn. Kaip ne kaip, skubam į finišą, mat kiekviename orientaciniame ruože numatytas maksimalus laiko limitas – stovyklauti nelabai išeina. Juolab kad greit sutems, o naviguoti naudojantis tik automobilio žibintais, kad ir kokie kokybiški jie būtų, nesinori.
Tempėm mes tą avensį gal 10 kilometrų. Nenorėjome paleisti viduryje miško, o padorių kelių nepasitaikė – visur bent 20 centimetrų gylio provėžos. Atkabinsi universalą priekiniais varomais ratais, tai jis net iš vietos nepajudės. Sugebėjo žmogelis nukeliauti kažkur, kur nėra civilizacijos. Galiausiai pasiekėme nuvalytą žvyrkelį, kuriuo galima pasiekti civilizaciją, atkabinom sidabrinį universalą aplaužytu buferiu ir pilnomis sniego grotelėmis bei pajudėjom toliau. Dar sauja karmos taškų į „Wrangler“ bagažinę.
Sprendimas pasiteisino – pavažiavę kelis šimtus metrų tuo pačiu prižiūrėtu žvyrkeliu, vėl įlindom gilyn į mišką, kur „Avensis“ tikrai būtų kokią kėbulo detalę pametęs. Vėliau, jau finiše, sužinojom, kad mūsų ekipažas – jau trečias, suteikęs pagalbą šeimynėlei. Pirmieji du patempė kur kas trumpesnį laiką – iki ten, kur universalas galėtų pajudėti savo eiga – ir paliko. Kaip jis apskritai pateko į vidurį miško, likome nesupratę.
Į finišą atropojom ir tikslą pasiekėm – automobilis sveikas, kelio taškai paimti (tiesa, ne visi – netyčia praleidom 3 iš daugiau nei 300), baudų už greičio viršijimą gavom santykinai nedaug. Organizatoriai šioje vietoje griežti, o dalyviams pražiopsoti ribojimą – juokų darbas.
Kitas „4x4 Perimetro“ etapas – gegužės mėnesį tame pačiame Švenčionių rajone. Vietoje sniego kastuvo reikės smėlio kastuvo, o „Mud Terrain“ padangos jausis savo stichijoje. O, svarbiausia, kad vasarą tokiose varžybose galima dalyvauti su daugeliu kasdieninių automobilių – tą rekomenduoju išbandyti nuo asfalto retai nuvažiuojantiems visureigių vairuotojams. Galite nustebti, kokias dideles galimybes turi jūsų automobilis ir kiek mažai jų išnaudojate. Geras nuotykis garantuotas.
