„Dabar „saulučių“ bet kur nebepiešiu“
M. Neverdauskas automobilių sporte – ne naujokas. Nuo penkerių metų pradėjęs sukti ratus kartingo trasoje, po 10 metų, pabodus ne tokioms galingoms transporto priemonėms, ėmė lenktyniauti žiedinėse lenktynėse. Šių lenktynių trasa Mantui ir dabar atstoja antruosius namus.
Bet šonaslydis, kaip sako pašnekovas, jam dar gana nauja ir mažai pažįstama sritis. O ir pirmieji bandymai laužant automobilį prekybos centro aikštelėje tapti „drifteriu“ baigėsi akistata su teisėsaugos sargais. „Už neleistiną vairavimą gavau rimtą nuobaudą, tad dabar „saulučių“ bet kur nebepiešiu“, – juokiasi lenktynininkas.
Šiemet pirmąkart „Drift Wars“ kovose į atlapus kibęs rimtiems varžovams ir į geriausių aštuntuką patekęs sportininkas prisimena – „drifterio“ karjerą kažkada pradėjo žiemą, kada lengviausia priversti automobilį ne važiuoti tiesiai, bet slysti šonu.
„Pabandžiau, labai patiko, tad ėmiau domėtis šia sporto šaka. Įsigijau galingesnį automobilį, kuris gali ir ant asfalto sukti ratus ne ką prasčiau kaip ant ledo“, – šypteli Mantas.
Langams neužteko pinigų
Šoninio slydimo entuziasto paklausus, kodėl daugelio žiūrovų diskusijas įžiebęs jo automobilis, trasoje pasirodęs be šoninių ir galinių langų, atrodė kitaip nei kitų lenktynininkų, Mantas ironiškai šypteli.
„Jei būtų užtekę pinigų, langų nebūtų trūkę. Dabar atsitiko taip, kad dėl finansų stygiaus į trasą teko važiuoti su bolidu be langų“, – sako M. Neverdauskas ir neigia visus žiūrovų „ekspertų“ pasamprotavimus, esą taip sportininkas pasielgė norėdamas išgauti geresnį šoninį slydimą.
Šeimos automobiliams – ne vieta
Šiaulių Bačiūnų kartodromą baltuose dūmuose be gailesčio skandinęs Mantas atvirauja – paruošti automobilį tokioms varžyboms nėra itin sunkus darbas. „Tai galima padaryti vos per savaitę. Svarbu turėti pinigų ir automobilį, kurio ratus suka bent 200 AG motoras“, – teigia pašnekovas. Ir iš karto skuba komentuoti, kad pagrindinis kriterijus, leidžiantis dalyvauti šoninio slydimo siautulyje – galiniais ratais varomas bolidas.
Šeimyninis automobilis, įprastai varomas priekiniais ratais, šiam reikalui nelabai tinkamas. Matyt, tai puikiai supranta ir žiūrovai, stebėję šoninio slydimo entuziastų pasirodymus ir patys garantuotai ne kartą piešę „saulutes“ ant asfalto. Jie visus kelius aplink trasą užkišo kone vien tik BMW markės automobiliais. Todėl teisūs buvo „Street“ lygos organizatoriai, sakę, kad Šiauliuose gyvena vieni geriausių šios sporto šakos entuziastų. Ir pažadėjo – panašias varžybas rudenį mieste surengti dar kartą.
Kiek kainuoja paruošti bolidą varžyboms?
Mantas pasakoja, kad jis, norėdamas dalyvauti varžybose, savo bolidui atliko kelis pakeitimus.
„Ruošiant automobilį šonaslydžiui, pirmiausia reikia užvirinti reduktorių, kad suktųsi abu ratai. Tada pravartu pasirūpinti, kad ratai turėtų kuo mažesnį sukibimą, būtina sukietinti ir pakabą. Priešingu atveju automobilis trasoje gali tiesiog apsisukti. Ne ką mažiau svarbus bolido svoris, tad pravartu atsikratyti visų nereikalingų komponentų. Bet viską sudėjus, galima teigti, kad labai didelių investicijų, aišku, pradedančiųjų lygmenyje, ši sporto šaka tikrai nereikalauja“, – sako M. Neverdauskas, tikinantis, kad jam savo automobilį paruošti varžyboms pavyko vos už 300 eurų.
Su Mantu juokiamės, kad sportininkui tai pavyko padaryti tik todėl, kad į trasą išvažiavo be langų. Mat norint dalyvauti itin aukšto lygio varžybose, automobilio paruošimas gali atsieiti ir 100 tūkst. eurų, o gal net dar daugiau.
Šiauliečio taupumas: trasoje „perdirbamos“ antrinės žaliavos
Tiesa, šiaulietis lenktynininkas atskleidė ir kitą savo taupumo paslaptį. Kas maždaug dešimtą ratą visiškai sudylančias ar pašėlusiai ant asfalto besisukančias ir sprogstančias padangas tenka itin dažnai keisti. Todėl kas kelias minutes pakeisti visą padangų komplektą – būtų itin brangu.
„Bet aš naujų padangų ir nemontavau. Visos mano sudegintos padangos – surinktos iš sąvartynų. Žmonės jas išmeta, nes dalyvauti eisme tokios padangos jau netinkamos. Bet šokti į šoninio slydimo trasą su tokiu automobilio apavu – pats tas“, – juokiasi Mantas.
Vaikinas pasakoja, kad naujais ir galingais automobiliais važiuojantys jo kolegos tokia šiukšlynų „prabanga“ nesimėgavo – ant minėtų automobilių, po kurių kapotu „spardosi“ keli šimtai arklių, turi būti dedamos naujos, ne vieną šimtą eurų kainuojančios padangos.
Piloto kėdėje visi įspūdžiai paaštrėja keliskart
Tokios padangos bei galingas variklis, pašnekovo teigimu, ir sukuria reginį, labiausiai patinkantį žiūrovams – kurtinantis variklio griausmas, padangų cypimas ir dūmuose paskęstantis automobilis. M. Neverdauskas atvirauja, kad, sėdint piloto kėdėje, visi šie įspūdžiai paaštrėja dar keliskart.
„Bent jau mano automobilyje varžybų metu buvo pilna dūmų, daug garso ir dar daugiau emocijų“, – šypteli lenktynininkas. Jo teigimu, nemažą adrenalino dozę sukuria ir tai, kad trasoje automobilis slysti ima pasiekus maždaug 70 km/val. greitį. Net ir labai staigiuose posūkiuose pilotas fizikos dėsnius laužo lėkdamas ne mažesniu kaip 50 km/val. greičiu.
